Paketinio mąstymo sindromas
„Gerbiamoji Lietuvos tauta, aš esu dėkingas, kad galiu kreiptis į jus Ukrainos tautos vardu, ji visada prisimins jūsų nuoširdumą ir palaikymą, kai mūsų valstybė susidūrė su pačiu sunkiausiu jai laiku“, – vakar mums visiems sakė V. Zelenskis.
Pasak jo, jeigu visi Europoje būtų tokie principingi, gerbtų Europos vertybes, Rusijos valdžia niekaip negalėtų tikėtis, kad jai viskas pavyks, greičiausiai ir šito karo nebūtų, nes Rusijos valdžia neišdrįstų priimti tokio sprendimo.
Galima pritarti Ukrainos prezidentui, klausiančiam, ar dar gyvos vertybės, tapusios pagrindu po Antrojo pasaulinio karo, ar jas jau galima padėti į muziejų ir tik rodyti kaip eksponatą turistams?
Ar gali Europa sakyti, kad padarė viską, kad padėtų didvyriškai kovojančiai ukrainiečių tautai? Priimti septintą, aštuntą ar kelioliktą sankcijų paketą? Ar dar yra ribų, kurias turėtų Ukrainoje peržengti kruvinas Rytų diktatorius? Ar tas ribas Vakarai vis stums pirmyn, toliau „žaisdami“ su dalinėmis sankcijomis? Ko laukia – cheminio, biologinio, branduolinio ginklo? Ar pasaulio pabaigos?
Nors tereikia vieno – politinės valios. Nes daugumos Europos šalių visuomenė jau atsibudo – sakoma, kad į 500 mln. europiečių širdis pasibeldė Buča. Gal tų šalių politikai, kuriems vis dar miela rusiška nafta bei dujos, galėtų įsižiūrėti į pasaulį sukrėtusius vaizdus, kurie liko Ukrainos miesteliuose po rusiškų skerdikų siautėjimo. Įsižiūrėti kaip žmonės, ne politikai.
Vakar Putinas, kosmonautikos dienos proga svaičiodamas apie keliones į Mėnulį, eilinį kartą savo piliečiams zombiams porino, kad Maskva neturėjo „jokio kito pasirinkimo“, tik Ukrainoje pradėti karinę operaciją, ir ten įgyvendins visus savo tikslus.
„Dėl to nėra jokių abejonių. Tikslai yra visiškai aiškūs ir kilnūs. Pagrindinis tikslas yra padėti Donbaso žmonėms“, – vebleno iš bunkerio prasivėdinti išlindęs cariukas.
Būtent taip jis su savo išgamų gauja ir „padeda“ – raketomis, bombomis, genocidu. Fašistuojančio diktatoriaus tikslai išties aiškūs: iš pradžių sunaikinti Ukrainos suverenitetą, ukrainiečių tapatybę. Išplečiant savo pseudoimperijos ribas. Žiaurumai, kurių civilizuotas pasaulis, ko gero, neregėjo nuo viduramžių, – kerštas ukrainiečiams už „nepaklusnumą“. Už okupantams neįteiktas gėles ir duoną su druska.
Iš tikrųjų – tai ir kerštas NATO, visiems Vakarams. To net nereikia skaityti tarp eilučių. Paprastas kaip kaliošas vis dar užsienio reikalų ministru prisistatantis Sergejus Lavrovas to net neslepia – anądien dėstė, kad taip nori pamokyti JAV, jog šios nemanytų, kad yra pasaulinė galia.
Tačiau tai „pasaulinei galiai“ Kremliaus vadukas tik įkąsti tesugeba. Ir „keršyti“ Vakarams ukrainiečių gyvybėmis. Ir Ukraina kovoja – kaip sakė ambasadorius Linas Linkevičius, Ukraina kovoja Rusijos karą su NATO.
Tačiau tai nėra tik Ukrainos karas. Dabar, trečiajame XXI amžiaus dešimtmetyje, aušta tiesos valanda: vyksta egzistencinė demokratinio pasaulio kova už laisvę, žmogaus teises ir visas žmogiškąsias vertybes. Šviesos kova su tamsa, gėrio kova su blogio gaivalais. Reikia suprasti: net jei neliks Putino (visomis prasmėmis), Rusija nepasikeis, kol ten nebus pakeistas tas baisus, nuolat visus užkariauti pasiryžęs režimas. Kol nebus perlaužtas šovinistinis, fašistinius metodus perėmusio režimo stuburas.
Karui prasidėjus, Vakarai vargu ar tikėjo, kad Ukraina taip ilgai atlaikys kur kas gausesnės rusų armijos puolimą. Tačiau didvyriška broliška tauta jau antrą mėnesį sėkmingai ginasi nuo žmogžudžių kariaunos. Ukrainiečių karių pasiaukojimas, gyventojų ryžtas kovoti už savo Tėvynę – vieni svarbiausių ginklų šioje žūtbūtinėje kovoje.
Tačiau jiems reikia daugiau ir galingesnių ginklų – apie ką kreipdamasis į šalių parlamentus nuolat kalba V. Zelenskis. Regis, ledai pajudėjo ir ilgai dvejojančioje Vokietijoje. Postūmį tam davė kitų šalių pavyzdžiai, įrankių „snaudžiantiems“ politikams paveikti turi ne tik jų oponentai, bet ir visuomenė, žiniasklaida.
Pastarosiomis dienomis Ukrainoje apsilankius keliems lyderiams, įskaitant Jungtinės Karalystės premjerą Borisą Johnsoną ir Europos Komisijos vadovę Ursulą von der Leyen, kritikai Vokietijoje pradėjo domėtis, kodėl jų pavyzdžiu dar nepasekė O. Scholzas. Kol B. Johnsonas šeštadienį Kyjive „vaikščiojo greta Ukrainos prezidento V. Zelenskio“, „O. Scholzas mojavo per rinkimų kampanijos mitingą Liubeke“ prieš artėjančius regioninius rinkimus, pažymėjo dienraštis „Bild“. „Norėčiau, kad mūsų kancleris pasektų [kitų lyderių] pavyzdžiu ir pats įvertintų padėtį vietoje“, – nurodė konservatyviųjų pažiūrų užsienio politikos ekspertas Roderichas Kiesewetteris. O. Scholzas taip pat sulaukė kritikos dėl savo neryžtingumo siunčiant sunkiąją ginkluotę į Ukrainą, nors ir reikšmingai pakeitė Vokietijos gynybos politiką dėl Rusijos invazijos.
Kelios ES šalys, beje, tarp jų – ir Vokietija, vis dar boikotuoja sprendimą į naują sankcijų paketą įtraukti naftą bei dujas – skaičiuodami savo naudą / nenaudą, tokių šalių politikai, matyt, vis dar galvoja, kad karas – ten, toli, kad žūva „kitos šalies“ piliečiai. Kažin, ką jie tuomet galvoja apie po Berlyną ratus sukančias automobilių kolonas, padabintas rusiškomis vėliavomis, vairuojamas „rusų pasaulį“ šlovinančiais žaliūkais?
„Kito karo“ nėra, nėra „kitų šalių“ piliečių. Kaip ir seniai nėra jokių vilčių, kad Putleris ketintų derėtis. Bet vis dar randasi naivuolių kaip antai Austrijos kancleris Karlas Nehammeris, kurie tiesiog „užmuša“ savo beviltiškomis kelionėmis ar tuščiais skambučiais į Maskvą, užuot laiku teikę tinkamą ginkluotę tiems, kas stabdo sienų nepripažįstantį rusišką marą.
VŽ nuomone, kol egzistuoja rusiškasis fašizmas, laisvė ir demokratija yra pavojuje, nes jų viešas tikslas – naujoji pasaulinė tvarka. Pabodusi politikų pliurpalynė ir nesibaigiantis sankcijų paketavimas artina visus mus ne prie taikos, o prie Bučos likimo.
