Alyvmedžio šakele - per plėšrūno nasrus?
G. W. Bushas į Vilnių užsuko 2002 m. lapkritį, lankydamas šalis, kurios neseniai buvo pakviestos prisijungti prie NATO.
„NATO šalys atvėrė savo Aljanso duris Lietuvai ir šešioms kitoms Europos demokratijoms. Man garbė pranešti jums žinią – išdidžiai kviečiame Lietuvą prisijungti prie NATO, didžiosios Atlanto bendrijos“, – sakė G. W. Bushas miniai Rotušės aikštėje, nors JAV prezidentai užsienyje retai pasirodo atvirose vietose.
„Ilga baimės, nežinomybės ir vienatvės naktis baigėsi. Jūs įsiliejate į stiprią ir didėjančią NATO šeimą. Mūsų Aljansas davė iškilmingą priesaiką ginti vieni kitus ir kiekvienas Lietuvos priešas bus ir Jungtinių Amerikos Valstijų priešas“.
Šie G. W. Busho žodžiai yra įamžinti lentelėje ant Rotušės pastato sienos.
Tuomet, prieš beveik 20 metų, Lietuvos Nepriklausomybė buvo dar gana trapi, tad tarptautinė parama mūsų šaliai buvo itin svarbi. Dabar baisu bent akimirkai įsivaizduoti, kas būtų, jei nebūtume įstoję į galingiausią pasaulyje Aljansą.
Vienatvės naktis baigėsi, tačiau šiandien susiduriame su tuo, apie ką dar visai neseniai vargu ar kas būtų pagalvojęs: kad kaimynas iš Rytų, svajojantis sunaikinti taikos architektūrą, XXI amžiuje sumanys įžiebti karą pačiame Europos viduryje. Karu grasinama vakarietišką kelią pasirinkusiai Ukrainai, bunkeryje tūnantis ir jau savo paties šešėlio besibaidantis Putinas varvina seilę ir žvalgydamasis į Baltijos šalis. Rusijos pseudocarui ramybės neduoda imperiškoji šalies praeitis. Beje, nešlovinga.
Besiklostanti situacija rodo, kad būtent NATO ir stipriausias jos flangas – JAV – gali būti Lietuvos saugumo garantu. Tuo tikėti leidžia ir L. Austino vizitas Vilniuje.
„Nepaisant nieko, Jungtinės Valstijos yra išvien su NATO sąjungininkais ir partneriais. Kartu mes galime įveikti bet kokius iššūkius“, – spaudos konferencijoje šeštadienį sakė jis.
Po susitikimų su šalies pareigūnais L. Austinas galėjo nesunkiai įsitikinti, ko lietuviai nuosekliai pageidauja iš Vašingtono: ne šiaip daugiau amerikiečių karių bei technikos, bet ir nepertraukiamo, nuolatinio jų buvimo.
To Lietuva siekia jau nuo 2019 m. Dabar, išaugus įtampai regione, JAV nuolatinio rotacinio armijos bataliono dislokavimas Lietuvoje sustiprintų atgrasymo priemones.
„Dėl papildomų pajėgumų šiandien neturiu jokių naujienų. Mes toliau vertinsime situaciją ir konsultuosimės su partneriais. Kas liečia saugumo situaciją, jei reikės, po konsultacijų priimsime tam tikrus pakeitimus“, – aiškino JAV gynybos sekretorius.
„Šie sprendimai vertinami ir norėčiau pabrėžti du dalykus: Lietuva yra nuostabi partnerė, o mes visiškai įsipareigoję NATO ir bet kokia ataka prieš Lietuvą yra ataka prieš visus, galite likti ramūs dėl to“, – per spaudos konferenciją sakė L. Austinas.
Jis pažymėjo, kad svarbu ne tik atgrasyti, bet, jei prireiks, ir imtis realių gynybinių veiksmų. Pentagono atstovas pabrėžė absoliutų JAV įsipareigojimą penktajam NATO straipsniui: „Bet kokia ataka prieš Lietuvą yra ataka prieš mus visus.“
L. Austinas taip pat teigė, kad Lietuva yra „nepaprastai svarbi partnerė“, kuriai JAV yra dėkingos už „svetingumą priimant amerikiečių karius“. Jungtinės Valstijos Lietuvoje nuo 2019 metų dislokuoja rotacinius bataliono dydžio vienetus – apie 500 karių.
Tuo tarpu geopolitinė įtampa mūsų regione įgauna pagreitį. Kremlius toliau laiko kariuomenę prie Ukrainos sienų, grėsmė šiai šaliai kyla ir iš Baltarusijos, kuri, priėmusi dešimttūkstantinius rusų karių būrius, praktiškai jau ir pati tapo Rusijos gubernija.
O tai reiškia, kad palei 679 km Lietuvos sienos su Baltarusija perimetrą nuolat įsikurtų rusų kariai su ginkluote.
Beje, kad pašonėje turime savarankiškumą praradusią kaimynę byloja ir išraiškinga detalė – A. Lukašenkai anądien nukakus į Maskvą „pasitarti“ su Rusijos „valdovu“, oro uoste jis nebuvo sutiktas kaip derėtų: juk atskrido tik eilinis gubernatorius.
Vakar šis Kremliaus parankinis dar kartą įrodė, kad nė vienu nei jo, nei Putino žodžiu tikėti negalima – rusų kariai „namo“ iš Baltarusijos negrįžta: jie „tęs pratybas“. Dėl esą „didėjančios įtampos Ukrainoje“.
Šių dviejų vadukų cinizmas ir melas jau seniai nebestebina. Tyčiojimasis iš Vakarų kantrybės ir diplomatijos tęsiasi.
„Didysis klausimas išlieka: ar Kremlius nori dialogo?“, – Miuncheno saugumo konferencijoje šeštadienį klausė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Charles'is Michelis.
„Negalime amžinai tiesti alyvmedžio šakelės, kol Rusija atlieka raketų bandymus ir toliau telkia karius“, – pridūrė jis.
VŽ primena: Miunchene susirinkę Vakarų pareigūnai perspėjo dėl milžiniškų sankcijų Rusijai, jei ji užpuls Ukrainą, o JAV viceprezidentė Kamala Harris teigė, kad tai tik privers NATO sustiprinti savo rytinį flangą.
O gal nereikia laukti ir svarbiausia – leisti, kad įvyktų tas „jei“? Nes tas „jei“ – tai pirmiausia Ukrainos žmonių gyvybės.
Vakarų valstybės turėtų atsisakyti nuolaidžiavimo Maskvai politikos, Miunchene sakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.
Ar ne pernelyg ilgai Vakarai nuolaidžiauja Europos saugumui ir taikai grasinančiai Rusijai? Nusikaltimas jau įvykdytas, nes grasinimas karu – irgi nusikaltimas.
