Politikos nuobodos „Babilono bokšte“
Lietuva į EP delegavo 11 europarlamentarų. Aktyviausieji daugiausiai kalba apie užsienio politiką – jų balsas Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos klausimais EP yra girdimas, tačiau šioje srityje Parlamento galios yra labai ribotos. Tiesa, jis priima daugelį rezoliucijų, tačiau užsienio politika iš esmės lieka Europos Sąjungos (ES) valstybių, ES Tarybos, galiausiai – ES diplomatijos vadovo Josepo Borrellio veiklos sritimi.
Tais klausimais, kuriuose EP galios yra lygiavertės ES Tarybai ir jis tiesiogiai dalyvauja teisėkūros procese, priimant direktyvas ir reglamentus, pavyzdžiui, aplinkosaugos, pramonės, transporto, vidaus rinkos, skaitmeninėje ir kitose svarbiose srityse, europarlamentarai iš Lietuvos yra gerokai mažiau aktyvūs – jų balso čia mažai girdėt. Jie netampa pranešėjais šiais klausimais, o būtent šios temos ir būna svarbiausios verslui.
Kiekvienas teisės aktas EP turi savo pranešėją (ar kelis), šie europarlamentarai dirba su tuo teisės aktu, derina pozicijas komitete ir frakcijose, parengia EP poziciją, pataisas ir pan. Jeigu tai yra teisėkūros aktas, tuomet pranešėjai dalyvauja derybose su ES Taryba dėl galutinio varianto.
Todėl būti pranešėju gana svarbu, o dar svarbiau – būti svarbaus ES teisės akto pranešėju. Tai yra bene daugiausia, ką EP narys gali Parlamente pasiekti. Ypač tokiose srityse, kaip direktyvos dėl aplinkosaugos ir pramonės reikalavimų, žemės ūkio politikoje ir kitose srityse, kur EP turi daugiausiai galių. Jei europarlamentarai tampa pranešėjais, dirbančiais su teisės aktais, tai rodo jų įtaką frakcijoje, taip pat įtaką ir supratimą apie nagrinėjamą klausimą.
Šioje įpusėjusioje kadencijoje tik 4 Lietuvos deleguoti europarlamentarai buvo pranešėjai viename ar keliuose teisės aktuose. Tai – Petras Auštrevičius, Vilija Blinkevičiūtė, Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius. Pastarasis europarlamentaras tapo nuolatiniu Užsienio reikalų komiteto pranešėju dėl santykių su Rusija.
Beje, vienintelis P. Auštrevičius pateko į įtakingiausių EP narių šimtuką.
Mažiau svarbi veikla EP yra nuomonės – čia komitetai ir jų nariai, su kurių veikla susijęs svarstomas teisės aktas, gali pateikti savo poziciją, tačiau į ją atsižvelgti neprivaloma. EP narių pasisakymų skaičius išvis nelaikomas svarbiu rodikliu – kaip ir Lietuvos Seime: jei, pavyzdžiui, daugiausiai čia kalba Petras Gražulis, tai dar nereiškia, kad jis yra įtakingas.
Vertinant EP narių aktyvumą dar svarbu, kokias pareigas jie užima komitetuose ar delegacijose. Pavyzdžiui, A. Kubilius yra pirmininkas delegacijoje EURONEST parlamentinėje asamblėjoje, P. Auštrevičius – pirmininkas delegacijoje ryšiams su Afganistanu, R. Juknevičienė – pirmininko pavaduotoja saugumo ir gynybos pakomitetyje. Beje, sausio 24 d. ji buvo perrinkta į šias pareigas.
O štai V. Blinkevičiūtė nebuvo perrinkta į Užimtumo ir socialinių reikalų pirmininko pavaduotojos postą. Nenuostabu: pastaruoju metu ją dažniau matome ir girdime Lietuvoje, kur ji uoliai rūpinasi socialdemokratų partijos reikalais. Kaip rodo jos parlamentinės veiklos puslapis, aktyvesnis darbas EP – labiau praeities klausimas.
Beveik visada EP nariai yra vertinami kaip Lietuvos atstovai, nors tiesiogiai jie valstybei (Vyriausybei) neatstovauja, kadangi yra tiesiogiai rinkti – tad atstovauja piliečiams per politines grupes. Taigi, geriausias atstovavimas Lietuvai iš tiesų yra potenciali konkretaus žmogaus įtaka EP politinėje frakcijoje. Kuo daugiau įtakos turi joje, tuo labiau Lietuvai svarbūs klausimai yra girdimi, matomi ir t. t. Visas EP darbas surėdytas būtent taip, kad visi klausimai ir postai eina per frakcijų prizmę. Teisinga tai ar ne, tačiau tai – faktas. Beveik bet kokiam sprendimui EP reikia sutarimo tarp dešiniųjų EPP ir kairiųjų socialistų, dar pridedant liberalus ar kažkiek iš kitų frakcijų.
Nebūnant „viduje“ sunku labai tiksliai pasakyti, kaip tampama įtakingu frakcijoje, bet kelios tendencijos matyti: gerai, kai EP dirbama ne pirmą kadenciją, kai mokama užsienio kalbų ir kai ateinama iš stiprios partijos, kuri turi ryšius su savo Europine „mama".
Regis, Lietuvoje stipriausius ryšius su tokia „mama" turi TS-LKD (su EPP). Mažiau, bet irgi jų turi socialdemokratai (su socialistais ir demokratais) bei Liberalų sąjūdis (su Atnaujinkime Europą). Lietuvos valstiečiai ir žalieji su Europos žaliaisiais beveik neturi nieko bendro, tai – Europoje gerokai kairesnė partija nei socialdemokratai. Tad natūralu, kad jų galimybės ten turėti daugiau įtakos yra menkos. Beje, žaliasis Bronis Ropė be to dar ir nemoka jokios užsienio kalbos.
Kitas žaliasis – Stasys Jakeliūnas – labiau rūpinasi savo darbotvarke. Nieko reikšmingo jo darbuose rasti nepavyko – tik gerokai senstelėję du jo, kaip šešėlinio pranešėjo, darbai – 2020 m. buvo prisiliesta prie Centrinio banko 2018 metų ataskaitos ir tais pačiais metais – prie skaitmeninių finansų. Trys nuomonės ir kalbos, kaip jau minėta, svarbiu veiklos rodikliu nelaikomos. Dabar iš esmės jo veikla apsiriboja vien kovomis prieš COVID-19 apribojimus – drauge su grupele kitų EP narių.
Beje, šis europarlamentaras, taip ir nesužibėjęs savo darbais, pasižymėjo kitaip: atsidūrė tarp šešių EP narių, dėl savo elgesio sulaukusių sankcijų. Praėjusių metų gruodžio 15 d. tuometinis EP pirmininkas Davidas Sassoli nusprendė sankcionuoti šešių europarlamentarų elgesį, atsisakius parodyti žaliąjį pasą prieš patenkant į europinio Parlamento pastatus.
„Aš per daug nenustebau, kadangi sąmoningai ėmiausi to veiksmo ir sprendimo eiti į Europos Parlamento patalpas nepateikęs skaitmeninio, aš jo nevadinu žaliuoju, nematau ten žalios spalvos, paso“, - portalui lrytas.lt aiškino šis „kovotojas“ su pandemija.
Mažai šansų pasižymėti vertingais darbais turi ir kiti europarlamentarai. Pavyzdžiui, tokie „kūriniai“ kaip „Aušros Maldeikienės traukinys“ neturi jokių galimybių tapti įtakingais savo EP politinėje frakcijoje. O tokie „reiškiniai“, kaip „nepriklausomas narys“, t. y. be frakcijos, koks dabar yra Viktoras Uspaskich, pagal įtaką realiam EP darbui yra visiškas nulis.
Praktiškai nematomas yra ir jau kone etatinis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Apibendrinant ir sumuojant Lietuvoje išrinktų europarlamentarų veiklą (ir neveiklą), matyti, kad kažkiek įtakingi yra A. Kubilius, R. Juknevičienė ir P. Auštrevičius.
Liudas Mažylis, B. Ropė ir Juozas Olekas, regis, bent kažkiek stengiasi būti aktyviais ir matomais, tačiau iki įtakingų jie vargu ar jau priaugs.
Likę europarlamentarai – labiau teoriniai, tik užimantys vietą ir reguliariai gaunantys neprastą atlyginimą. Jų pažadai, mušimasis į krūtinę prieš rinkėjus liko praeity.
VŽ nuomone, panašu, kad tokie mūsų šalyje rinkti parlamentarai savo vaidmenį Briuselyje mato ne tiek kaip atstovavimą europiečiams, o juo labiau Lietuvai, bet greičiau kaip patogią ir gerai apmokamą europensiją. Nei tu turi asmeninių ambicijų, nei tau reikia atsiskaityti savo rinkėjams, nei tau rūpi Lietuvos valstybės interesai. Labai patogi vieta pilkiems žmonėms, neturintiems atsakomybės jausmo, nes, kaip pastebėjo ten dirbantis A. Kubilius, „jei šiame Babilono bokšte nenori dirbti, gali nieko nedaryti ir niekas to nepastebės“.
Blogiausia, kad mes, rinkėjai, niekaip nepasimokome – renkame formaliai visokias politikos nuobodas su labai ribotais intelekto ir energijos ištekliais, kurių užtenka tik iki rinkimų.
