Sutarti dėl mažesnių spektaklių
Dalis ekonomistų irgi kartais primena burtininkus, spėjančius ateitį pagal mįslingus ženklus. Ekspertai savo įžvalgas dažniausiai įvardija ne mistika, o matematika ir mokslu pagrįstais dėsniais, deja, nė vienas jų nenumatė, kaip mūsų kasdienį gyvenimą pakeis Kinijoje užgimęs (ar sukurtas) virusas. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
„Verslo žinios“ nepretenduoja į visažinių ratą, o siūlo galvoti savo galva, todėl metų sandūroje norėtų atkreipti dėmesį į kelis dalykus, kurie galbūt kitąmet bus dėmesio centre ir į kuriuos verslo bendruomenei nederėtų nusispjaut.
Kalba sukasi ne apie didėjančias dujų ir elektros kainas, ne apie stringančias tiekimo grandines ar visą pasaulį krečiančios infliacijos baubą. Šiame rate lyg ir esame mažų mažučiausias sraigtelis, galintis tik stebėti pasaulio laikrodžio pasisukimus. Kita vertus, mažas akmenėlis didžiųjų bate irgi atlieka savo vaidmenį.
Geopolitinė situacija, kai Rusija žvangina ginklais prie Ukrainos pasienio, kai vis stiprėja priešprieša tarp JAV ir Kinijos, kai kaimyno, mėgstančio sodinti bulves, galvoje nežinia, kokie triušiai siaučia, kelia neapibrėžtumo ir nerimo jausmą. Lietuvos verslui tai turėtų kelti minčių, jog rizika, vystant savo veiklą šiose rinkose, yra didelė. Sprendimai gali kainuoti brangiai ir nebūtinai valstybė kompensuos nuostolius. Greičiausiai – ne, todėl derėtų atidžiai pasverti „už“ ir „prieš“ renkantis partnerius ir investicijų kryptį.
Neturėtų pro akis praslysti ir kiemo reikalai, kuriems dabar įtaką daro gaisrų gesinimas: bandymai kovoti su pandemija, migrantų krizė, santykiai su Kinija, etc.
Atrodytų, kad kai priešas prie vartų, reikėtų susitelkti, tačiau taip ne visada būna.
Kilus bangoms dėl baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą, kelių partijų atstovai iš pradžių piktinosi, kad nesilaikome moralios politikos principų, o paskui ėmė šaukti, kad patirsime nuostolių, jei nutrauksime sutartį.
Dviveidystė Lietuvos politiniame gyvenime iki šiol gaji. Ji sėja nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Visuomenė tik ir rankioja žinias apie kibirkštis tarp Seimo, Vyriausybės ir prezidentūros. Gal pagaliau atėjo metas baigti žaisti smėlio dėžės žaidimus?
Premjerė Ingrida Šimonytė kelis kartus paminėjo, kad ši Vyriausybė gali dirbti tik jei turės palaikymą Seime. „Palaikymas“ yra itin trapus, net jei ir niekas nenori chaoso.
Išmintingi politikai moka nusileisti ir paleisti taikos balandį – tai yra ne silpnumo, o stiprybės ženklas. Kas pirmas išties susitaikymo ranką, laimės tautos pagarbą ir reitingo taškų. Ne dėl reitingų derėtų kovoti, o žiūrėti valstybės interesų. Ateinančiais metais prasidės rinkiminė kampanija savivaldybių rinkimuose, sulauksime daug netikrų pranašų, kurie lips ant bačkos ar basomis vaikščios po sniegą aplink prezidentūrą.
Spektaklių tikrai bus, bet kvaila, jei per juos pamirštume svarbiausius nuveiktinus darbus: švietimo, sveikatos apsaugos, valstybės tarnybos reformas. Jos prasidėjo, jos vyksta, tik dabartinė valdžia nemoka apie jas kalbėti.
Žiūrint iš šalies – kitų metų valstybės biudžetas yra socialiai orientuotas. Konservatoriai jį sudėliojo lyg iš socialdemokratų programos, kreipdami daugiau dėmesio į socialinės atskirties mažinimą. Jei tai būtų priešrinkiminiai metai į Seimą, galima būtų vadinti populizmu, bet šiandien tokie žingsniai rodo, kad galim tarpusavyje sutarti ir susitarti.
Sutarti ir susitarti „Verslo žinios“ kitąmet linki politinėms partijoms, valdžios institucijoms, kad pavargusioje nuo pandemijos visuomenėje pykčio ir nežinomybės būtų mažiau.
