Norit paramos, sužaliuokit
Pirmajame naujienlaiškyje finansų analitikas Marius Dubnikovas dėlioja savo matymą ir akcentus, į ką vertėtų atkreipti dėmesį projektuojant verslus kitais metais, kas gali turėti reikšmingos įtakos ar keisti galimus vystymosi scenarijus, kokie išankstiniai namų darbai gali sumažinti kasdieninės veiklos rizikas.
Be kitų patarimų ir prognozių, M. Dubnikovas pastebi, kad padėtis energetikoje yra įtempta, bei priduria, jog žaliasis kursas yra neatšaukiamas, o su juo daugeliui įmonių atsiranda iššūkių, apie kuriuos dar prieš kelerius metus nebuvo net pamąstoma.
Energetikos sektorius išgyvena transformacijos laikotarpį, galima teigti, kad prasidėjo lūžio taškas, kai atsisakoma iškastinio kuro bei jo deginimo ir pereinama prie tiesioginio elektros energijos gaminimo be tarpininkų.
Žalias kursas keičia ir didžiųjų valstybių geopolitines galias.
„Rusai ne be pagrindo baiminasi, kad, jei JAV ir Europai pavyks sukurti žaliąjį postkapitalizmą, jos privers visus kitus susimokėti už šį „žalumą“. Rusijai jau nuo 2023 m. greičiausiai gali tekti pakloti 1,4 mlrd. Eur anglies dioksido mokestį, o per ateinančius penkerius metus – iki 10 mlrd. Eur vien dėl to, kad eksportuojama energija nėra pakankamai ekologiška“, – paskutiniame šių metų žurnalo „Verslo klasė“ numeryje pastebi apžvalgininkas Jonas Mileris.
Bet transformacija nebus lengva: šiandien dujų ir elektros kainos sukasi dar neregėtose aukštybėse.
Rudens / žiemos sezono energetinė krizė yra globali.
Tame pačiame „Verslo klasės“ numeryje Ianas Goldinas, Oksfordo universiteto globalizacijos ir plėtros profesorius, ramina, kad krizė nesitęs amžinai. Jis prognozuoja, kad naftos kaina 2030–2050 m. turėtų smukti gana dramatiškai. Tas pat pasakytina apie anglį, nes žmonės nebenaudos tiek daug anglies, kiek naudoja šiuo metu. Tad tiekėjai ateityje versis per galvą, kad parduotų tai, ką jie gali.
Pagrindinė priežastis, kodėl energija ateityje bus gerokai pigesnė, yra tai, kad atsinaujinantys energijos šaltiniai išties tampa labai pigūs, po to, kai įrengiamas tos energijos akumuliavimo tinklas. Saulės energijos kaina, skaičiuojant vienai kilovatvalandei, jau dabar yra gerokai pigesnė už bet kurį kitą energijos šaltinį.
Bėda ta, kad ne visada šviečia saulė ir pučia vėjas, bet profesorius tikisi, kad, kai bus atliktos pakankamos investicijos į kaupimo stotis, energijos kaina taps vis mažesnė ir mažesnė, o jos bus pagaminama vis daugiau ir daugiau.
Bet kol kaupimo stočių dar trūksta, žvilgsniai vėl krypsta į atomą.
JAV siekia atgauti lyderystę atominėje energetikoje, jau artimiausioje ateityje pasiūlydamos rinkai mažus ir saugius modulinius reaktorius. Kiek tai koreliuoja su žaliuoju kursu, sunku pasakyti, tačiau amerikiečiai sparčiai stumiasi tobulindami tokių reaktorių gamybos technologijas.
Puse lūpų ir Lietuvos energetikos ekspertai ima kalbėti, kad derėtų pagalvoti, ar mums nevertėtų svarstyti galimybės reabilituoti atomą, juolab kad turime parengtą infrastruktūrą statyboms Visagine.
Tai priklausys nuo politikų valios, lobistų įtakos ir santykių su amerikiečiais.
Šiandien labiau linkstama kinkyti saulę ir vėją.
Lietuvai priklausančiame Baltijos jūros šelfe ketinama pastatyti vėjo jėgainių parką. O gal net du. 700 megavatų (MW) galios parkas galėtų atsirasti šiauriau Klaipėdos iki pat jūros sienos su Latvija. Ekspertų požiūriu, toks parkas galėtų pagaminti daugiau nei 3 teravatvalandes elektros energijos per metus. Šis kiekis sudarytų ketvirtadalį ar net trečdalį per metus visos Lietuvoje suvartojamos elektros energijos.
Projektas sudomino pasaulinio lygio energetikos sektoriaus žvaigždes – vokiečių „RWE Renewables“ ir „Siemens Gamesa Renewable Energy“, danų „Ørsted“, amerikiečių „GE Renewable Energy“, lenkų „PKN Orlen“. Jie ketintų arba patys vystyti projektą, arba tiekti technologinę įrangą.
Kaip dažnai nutinka, kur sukasi dideli pinigai, ten ir interesų kova vyksta. Pasauliniai gigantai nerimauja, kad konkurso reikalavimai palankūs tik vienai įmonei. Neoficialiai pirštu baksnojama į bendrovę „Ignitis“.
Galbūt racionalu, kad tokius parkus valdytų Lietuvos įmonė, tačiau sunkiai pasveriamas dalykas – valstybės reputacija.
VŽ nuomone, sąlygos visiems turėtų būti lygios, nes protekcionizmas ilguoju laikotarpiu daug naudos neatneša. Juolab kad prasidėjus tūpčiojimams ir ginčams, projekto įgyvendinimas gali nusikelti dar keleriems metams.
Kol vėjas jūroje tik šiaušia bangas, o nesuka turbinų menčių, kol daugelio galvose atomas asocijuojasi su Černobyliu ir Astravu, elektra brangsta ne tik tuštindama gyventojų kišenes, bet ir didindama įmonių sąnaudas. Jas sumažinti gali tik žygiavimas modernizacijos keliu.
Todėl VŽ pataria atkreipti dėmesį M. Dubnikovo pastebėjimą, kad per ateinančius 6 metus Lietuvą pasieks daugiau nei vieno papildomo šalies biudžeto dydžio lėšos, kurios bus kreipiamos žaliuoju kursu bei modernizacijos, skaitmenizavimo keliu. Laikas tuo pasinaudoti – biudžetuose numatyti lėšas paramos projektų įsisavinimui ir šiuos klausimus įtraukti į valdybos posėdžių dienotvarkę.
