„Iliustruotoji istorija“: nuodėmingasis Londonas

Aštuoniolikmetis Williamas Hickey leidžiasi Kovent Gardenu. Mėnulis apšviečia besisiūlančias moteris, jos kalbina jį ir jo draugus. Naktyje aidi garsūs šūksniai, klyksmai ir girtas juokas sklinda iš netoliese esančių barų – „Lovejoy’s Bagnio“, „Tom King’s“, „Coffee House“ ir „The Finish“. Williamas Hickey Londone gyveno metus, studijavo teisę, tačiau į Kovent Gardeną po saulėlydžio užsuko pirmą kartą. Nieko panašaus anksčiau nebuvo patyręs.
Šią 1768 m. pavasario naktį jaunuoliai skuba į liūdnai pagarsėjusią smuklę „Wethersby“, esančią aikštės pakraštyje. Pabeldus į duris, prasiveria mažas langelis. Už geležinių grotų gatvės žibintų šviesoje Hickey pamato rimtą pagyvenusio vyro veidą.
„Kas ten?“ – paklausia vyrukas.
„Draugai“, – atsako Hickey bičiulis, tuomet prasiveria durys.
Patekę į vidų draugai apstulbsta. Ant stalų, kėdžių ir suolų vyrai ir moterys daro nepadoriausius dalykus, ant grindų mušasi dvi pusnuogės moterys, jų veidais srūva kraujas. Drabužiai beveik nuplėšti, matyti nuogos krūtinės.
Priblokštas Williamas Hickey stebi absurdiškas peštynes. Jaunuolis prisiekia, kad niekada daugiau kojos nekels į šią užeigą. Tačiau, kaip pats rašė savo memuaruose, grįžo jon praėjus vos mėnesiui. Ir ne tik Williamas Hickey. Kovent Gardenas XVIII a. Londone buvo naktinio gyvenimo citadelė. Didikai ir menininkai sukinėjosi vietinių darbininkų ir nusikaltėlių draugijoje – visi mėgavosi gyvenimu ir prostitučių kompanija. Rajono pirtys, užeigos ir kavinės garsėjo linksmiausiomis ir keisčiausiomis orgijomis. Čia džinas, muštynės ir seksas maišydavosi į nuodėmingą kokteilį, kokio pasaulis dar nebuvo matęs.
Kas penkta moteris verčiasi prostitucija
Anglija tampa imperija, o Londonas – didžiausiu Europos miestu, prekybos ir finansų centru. Šviečiamojoje epochoje dėl mokslo pažangos Bažnyčia praranda savo įtaką, paleidžia šalies gyventojus iš geležinių gniaužtų. Londonas tampa sostine, kurioje pinigai ir alkoholis liejasi laisvai.
Mieste knibžda prostitučių. Manoma, kad kas penkta suaugusi londonietė verčiasi šiuo amatu. Priešingai nei kituose didžiuosiuose miestuose, pavyzdžiui, Paryžiuje ir Amsterdame, čia meilė perkama atvirai. Atėjus nakčiai, į šiaurę nuo Temzės gyvenantys londoniečiai nevengia susitikti su menkai apsirengusiomis damomis.
Žinomiausios yra Oksfordo ir Laivyno gatvių, taip pat Čaringo Kryžkelės apylinkės. Dieną čia stovi prekystaliai ir prekybos palapinės. Sutemus, šiame rajone vyrus aplanko moterys ir tyliai šnabždėdamos siūlo savo paslaugas: „Labai norėčiau už jūsų ištekėti.“ Jeigu vyras pakelia dešinę ranką, vadinasi, sutinka mokėti už paslaugas, tuomet jiedu nueina į šoninę gatvelę ar tarpuvartę.
Čia tiek daug prostitučių, kad atvykėliai apstulbsta pamatę tokį moralės nuosmukį. 1792 m. vokiečių rašytojas ir žurnalistas Friedrichas Wilhelmas von Schützas laiške į Hamburgą rašo: „Vos įžiebiami gatvės žibintai, aplinkui ima spiestis išsidabinusios naktinės plaštakės ir demonstruoti savo grožybes. Tikrai pasaulyje nėra vietos, panašios į geidulingąjį Londoną.“
Karalius sprunka
Viena hedonistinio Londono naktinio gyvenimo įžymybių – Moll King. Ji – batsiuvio dukra. Vaikystėje kartu su mama pardavinėjo vaisius, žuvis ir daržoves. Prieš ištekėdama už Tomo Kingo buvo prostitutė. Vėliau kartu su vyru atidarė „Tom King’s Coffee House“ smuklę Kovent Gardene. Kavinėje miesto padugnėms Moll pardavinėjo kavą, arbatą, kakavą ir džiną. Smuklė dirbo visą naktį, tad netrukus tapo gerai žinoma ir dažnai lankoma.
Tomas pažinojo daug aristokratų, ūždavo su svarbiausiais klientais, o Moll King negerdavo ir pasirūpindavo, kad tvarkdariai išmestų didžiausius triukšmautojus lauk. Smuklėje nebuvo lovų, tad Tomo ir Moll nebuvo galima nubausti už viešnamio veiklą. Tačiau klientai taip smarkiai nusigerdavo, kad nebegalėdavo pareiti namo, tad jiems tekdavo nakvoti Kovent Gardeno viešnamiuose.
„Keisti dalykai čia dedasi naktį“, – rašoma 1747 m. išleistoje knygoje „The Life and Character of Moll King“ („Molės King gyvenimas ir būdas“). „Čia draugiją ras kiekvienas vyras – nuo didikų iki pasiuntinukų, kiekvieno čia laukia jo nimfa. Čia prostitutės pasidabinusios kaip elegantiškos damos. Taip apsirengusios, jos lengviau suvedžioja neatsargius jaunuolius, kurie užkimba ant šio jauko.“
Daugelyje knygų pasakojama, kad pats karalius Jurgis II buvo įsmukęs į „Tom King’s Coffee House“. Jis stebi prie gretimo staliuko sėdinčią moterį. Staiga šios palydovas, nepažinęs karaliaus, įsiunta ir iškviečia jį kautis. Karalius greitai pasprunka.
Garsiajai smuklei tenka užsidaryti, kai kartą Moll King užpuola klientą. Ji baigia savo dienas puikiame name, kurį buvo įsigijusi Londono priemiestyje. Tokio palankaus likimo sulaukė ne kiekviena prostitutė.
Skola viešnamio šeimininkei
Dirbti prostitutėmis daugiausia buvo viliojamos jaunos merginos. Daugelis jų arkliais iš kaimų atvykdavo į Londoną. Čia jas pasitikdavo ir priglobdavo viešnamių šeimininkės, o merginos džiaugėsi sutikusios malonų žmogų. Dažnos viešnamių šeimininkės pačios kadaise dirbo prostitutėmis, o vėliau už sutaupytus pinigus įsigydavo smuklę ar nedidelę pirtį. Jos paskolindavo merginoms drabužių, parūpindavo kambarį, duodavo maistpinigių, o merginos likdavo skolingos viešnamių savininkėms.
Kai kurios moterys tapdavo prostitutėmis, nes vyrai jas palikdavo vienas su vaikais. Vargšų rajonuose prostitutėmis tapdavo net jaunos mergaitės, kai kurias parduodavo tėvai. Šių mergaičių gyvenimas būdavo trumpas ir žiaurus, o vienintele paguoda būdavo pigus naminis džinas.
Kainynas
Sąvadautojas Jackas Harrisas sudarė kelių šimtų prostitučių sąrašą ir 1757 m. išleido knygelę „Harris’s List of Covent-Garden Ladies“. Ją buvo galima įsigyti užeigose, viešnamiuose ir Kovent Gardeno parduotuvėse už du šilingus ir šešis pensus. Knygoje buvo pateikiami prostitučių adresai, nurodytas kiekvienos moters amžius ir kaina, aprašyta išvaizda. Sąrašas kasmet buvo atnaujinamas ir skelbiamas iki pat amžiaus pabaigos.
Kad prostitučių pažįstami ir artimieji nesužinotų tikrųjų vardų, knygoje nurodomos tik kelios pavardės raidės. Apie panelę B_____rn, Old Komptono gatvė Nr. 18, Soho raj., rašoma: „Šiai talentingai nimfai ką tik sukako aštuoniolika. Jos kūnas – tobulas, ji visai neseniai savo noru pateko į šį Veneros pasaulį. Ji skambina pianinu, dainuoja, šoka, jai patinka mylėtis visaip, kaip tik galite įsivaizduoti. Ji – vidutinio ūgio, gražių kaštoninių plaukų, tamsių akių, labai dailaus veido. Lovoje daro viską, ko įsigeidžia širdis. Jos kaina – du svarai.“
Trokšta paskalų
Visus domina paskalos iš nuodėmingo pasaulio. Daugelis Londono gyventojų sužino apie žymiausių prostitučių gyvenimą iš laikraščių ir žurnalų, pavyzdžiui, „Nocturnal Revels“, „The Public Advertizer“, „The Gentleman’s Magazine“.
VERSLO TRIBŪNA
Viena iš garsenybių, apie kurią buvo daug rašoma, – Lavinia Fenton. Ji augo viešnamyje Čaringo Kryžkelėje. Čia klientai ją mokė dainavimo ir muzikos. Būdama devyniolikos, ji gavo aktorės darbą teatre. Vienas iš daugelio jos gerbėjų buvo Boltono hercogas, jis negailėjo pinigų už naktį su jaunąja žvaigžde. Kai jiedu pasirodė viešai, jos spektakliai dar labiau išpopuliarėjo. Hercogas turėjo šeimą, tad visi troško paskalų apie jų skandalingus santykius. Tik po 20 metų, mirus žmonai, hercogas vedė Lavinią. Iki santuokos ji pagimdė jam tris vaikus.
Daugumos prostitučių gyvenimas toli gražu nesiklostė taip gerai kaip Lavinios. Nedaugelis jų taupė senatvei. Viena kita įsigydavo smuklę ar užeigą, tačiau dauguma gyvenimą baigė skęsdamos alkoholio liūne arba užsikrėtusios venerinėmis ligomis, pavyzdžiui, sifiliu.
Sulig XVIII šimtmečiu baigiasi ir nuodėmingos naktys Londone centre. Gyventojams jos įsipyko. Politikai apmokestino alkoholį ir išleido įstatymą, draudžiantį verstis prostitucija. 1883 m. karūnavus karalienę Viktoriją, šalyje įsigalėjo griežtos moralės normos. Britanijoje prasidėjo nauja, puritoniška era. Meilės prekyba išnyko iš Londono gatvių. Tragiškas ir žavingas centrinio Londono pasaulis, klestėjęs bene šimtmetį, niekada nebesugrįžo.