Fosilijų klastotės išdaiga baigėsi teismu

Johannas Beringeris negali patikėti savo akimis. Per daugelį metų šis vokietis gydytojas surinko nemažai fosilijų, tačiau dar niekada jo įgudusi akis nematė tokių puikių egzempliorių, kokie gulėjo ant jo stalo 1725 m. gegužės 31 dieną. Dviejose fosilijose buvo matyti aiškūs, gerai išsilaikę moliuskų atvaizdai, o trečioji – labiausiai sužavėjusi Beringerį – buvo pačios Saulės atvaizdas.

Fosilijas atnešę berniukai pasakojo jas atsitiktinai radę netoliese esančiuose kalnuose. Tuo metu gydytojas ir mokslininkas nė neįtarė, kad netrukus jo kabinetas prisipildys tūkstančiu neįtikimiausių fosilijų.

Gydytojas įgijo priešų

Johannas Beringeris buvo sudėtinga asmenybė. Kaip Viurcburgo arkivyskupo asmeninis gydytojas ir miesto medicinos fakulteto dekanas jis buvo laikomas patyrusiu specialistu. Tačiau Beringeris neslėpė savo religingumo ir įsitikinimo, kad visas mokslas egzistuoja tik iš Dievo malonės.

Beringeris su užsidegimu dalyvavo daugelyje karštų diskusijų, kuriose XVIII šimtmečio mokslininkai bandė apibrėžti Bažnyčios ir mokslo santykį. Viena iš svarbiausių diskusijų temų buvo fosilijos, kurių tuo metu buvo rasta nemažai.

Mokslo šalininkai teigė, kad šios suakmenėjusios augalų ir gyvūnų liekanos yra neabejotinas įrodymas, jog Žemė yra kur kas senesnė nei kelių tūkstančių metų, kaip rašoma Biblijoje. Fosilijos yra seniai išnykusių augalų ir gyvūnų rūšių liekanos, įrodinėjo mokslininkai.

Nesąmonė, atsakydavo Biblijos šalininkai. Jie tikėjo, kad visi Dievo kūriniai turi prasmę ir paskirtį. Todėl Dievas niekada nebūtų leidęs savo kūriniams išmirti, tikino krikščionys. Radikaliausi gamtoje susidariusių fosilijų teorijos priešininkai teigė, kad tai pats Dievas jas užkasė žemėje, norėdamas išbandyti žmonių tikėjimą.

Tarp radikaliųjų buvo ir Beringeris. Nors ir buvo mokslininkas, tvirtai tikėjo, kad fosilijas „gamtos autorius paslėpė savo paties pramogai“. Šitaip neigdamas mokslo pažangą Beringeris ilgainiui įsigijo priešų tarp miesto mokslininkų – priešų, kurie buvo pasiryžę žūtbūt pamokyti gydytoją.

Dievas pasirašė savo kūrinius

Nuo pat jaunystės Johannas Beringeris domėjosi fosilijomis ir per daugelį metų buvo surinkęs nedidelę palyginti įprastų fosilijų kolekciją. Todėl kai trys vietiniai berniukai atnešė jam akmenį su Saulės atvaizdu, jis negalėjo nuslėpti savo džiaugsmo. Jis sumokėjo berniukams už puikius radinius ir paprašė vėl ateiti, jei kalnuose rastų daugiau įdomių akmenų.

Per šešis mėnesius berniukai jam prinešė beveik 2 tūkstančius fosilijų. Dauguma jų buvo įvairių žemės augalų, vabzdžių, paukščių ir sraigių liekanos. Tačiau labiausiai stulbino radiniai, vaizduojantys astronominius reiškinius, tokius kaip žvaigždės ar kometos, o kai kuriuose buvo hebrajiškų ir arabiškų įrašų. Beringerio draugai kalbininkai jam išvertė, kad įrašai akmenyje reiškia „Dievas“.

Apimtas pagarbios baimės, Beringeris nusprendė išleisti knygą, kad ir kiti mokslininkai sužinotų apie jo neįkainojamą kolekciją.

„Dievas, gamtos kūrėjas, pripildys mūsų protus gyriaus ir tobulybės, kurią atspindi šie nuostabūs kūriniai“, – rašė jis.

Lengvatikė auka

Tačiau Johannas Beringeris nežinojo, kad dviem kolegoms, geografijos ir algebros profesoriui Ignatzui Roderickui ir bibliotekininkui bei istorikui Johannui Georgui von Eckhartui, buvo įgrisusios šnekos apie dieviškąsias fosilijas. Jie sumanė pamokyti seną pasipūtusį gydytoją, kuris, jų nuomone, buvo „ arogantiškas ir nekentė jų visų“. Pasiėmę kalkakmenio ir kirstuką, jie slapta kruopščiai vieną po kitos kūrė fosilijas ir mokėjo tiems trims berniukams už tai, kad perduotų akmenis dekanui Beringeriui. Apgavystė pranoko visus lūkesčius. Juo fantastiškesnes fosilijas Eckhartas ir Roderickas kūrė, tuo labiau jomis žavėjosi Beringeris.

Galop mokslininkai sunerimo ir pradėjo manyti, kad galbūt nuėjo per toli. Jie aplankė savo oponentą, tačiau Beringeris nenorėjo nė klausyti jų prisipažinimo. Priešingai, viename savo knygos skyriuje parašė, kad du vyrai bandę pasišaipyti iš jo fosilijų:

„Mūsų tobuli akmenys nėra šiuolaikinių menininkų rankų darbas, kaip kai kurie žmonės begėdiškai bando įtikinti visuomenę skleisdami gandus ir apkalbas.“

Apgavikų karjera buvo sužlugdyta

Johanno Beringerio knyga „Lithographiae Wirceburgensis“ pasirodė 1726 metais. Viename jos skyrių Beringeris trumpai užsimena apie tai, kad fosilijos gali būti šiuolaikinės klastotės, tačiau greitai šią prielaidą atmeta, jis padaro išvadą, kad joks apgavikas neskirtų tiek daug laiko tokiai daugybei nuostabių fosilijų sukurti. Tik kai vienas stropiųjų berniukų atnešė dar vieną radinį, Beringeris suprato, kad vis dėlto buvo apkvailintas – akmenyje buvo išraižytas jo paties vardas.

Gydytoją apėmė panika. Knygos jau buvo iškeliavusios iš leidyklos ir išvežiotos po miesto knygynus. Jis bėgiojo po juos, bandydamas supirkti visus egzempliorius. Tačiau buvo per vėlu. Visas miestas ir visi jo kolegos mokslininkai žinojo, kad išpuikėlis Johannas Beringeris apsikvailino.

Gelbėdamas savo garbę, Beringeris padavė „šios piktos juodinimo užmačios“ kaltininkus į teismą. Roderickas ir Eckhartas galbūt vylėsi, kad teismas pripažins Beringerį pamišusiu religiniu fanatiku, tačiau jiems teko skaudžiai nusivilti. Nors visi šaipėsi iš Beringerio naivumo ir patiklumo, jis laimėjo bylą ir galėjo tęsti gydytojo praktiką. O klastotojams visam laikui buvo uždrausta pasirodyti garbingų miesto mokslininkų draugijoje.

ĮDOMU Apgavikai buvo išvyti

Du gydytojai norėjo viešai pasišaipyti iš gydytojo Beringerio teorijos apie dieviškąsias fosilijas. Už tai jiems teko atsakyti teisme.

Dievobaimingą Viurcburgo medicinos fakulteto dekaną Beringerį išvedė iš kantrybės du mokslininkai, kurių manymu, moksle nėra vietos religijai. Tačiau Roderickas ir Eckhartas greitai įsitikino, kad negalima nebaudžiamiems šaipytis iš Dievo.

Ignatzas Roderickas turėjo gėdingai palikti Viurcburgą ir atsisveikinti su savo karjera.

Johannas Georgas von Eckhartas buvo atleistas iš pareigų universitete, jam buvo uždrausta naudotis miesto biblioteka ir archyvu.