Londonas prieš euro zoną

1973 m. Prancūzijai atšaukus Charles‘io de Gaulle'io veto jos narystei, Jungtinė Karalystė įstojo į Europos Ekonominę Bendriją, tačiau šalyje ir toliau liko įtampa dėl europinės integracijos. Dėl kultūrinių ir istorinių priežasčių britai nelabai nori būti europiečiais.

Ilgus šimtmečius Britanijos užsienio politika stengėsi išvengti ilgalaikio įsivėlimo į Europos reikalus bei, dar uoliau, stengėsi neleisti įsivyrauti jokiai kontinentinei jėgai, ypač jei ta jėga būdavo Prancūzija. Tuo pat metu britai kolonizavo didelę pasaulio dalį. Vėliau, imperijos saulėlydyje, jie bandė išlaikyti „ypatingus ryšius“ su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Prisijungimas prie Europos Sąjungos buvo ne tiek Europos integracijos idealų priėmimas, kiek pripažinimas, kad transatlantinė strategija pasiekė savo ribas. Britų visuomenės nuomonė apie ES išliko geriausiu atveju „drungna“.

Pastaraisiais metais pasirinkusi neprisijungti prie vieningos valiutos ir Šengeno zonos (kurioje europiečiai gali be pasų kirsti sienas), Jungtinė Karalystė (JK) atsiribojo nuo svarbių ES iniciatyvų. Vis tik, gruodžio 9 d. ministras pirmininkas Davidas Cameronas visus nustebino pirmą kartą nuo JK įstojimo į Sąjungą vetuodamas naująją ES sutartį ir palikdamas kitas 26 šalis nares savarankiškai siekti didesnės fiskalinės integracijos. Dar labiau stebina tai, kad derybos nutrūko dėl ezoteriškų finansų priežiūros klausimų.

Pavyzdžiui, D. Cameronas nesutiko su pasiūlymu, kad planuojamoje direktyvoje dėl indėlių garantijų sistemų būtų numatyta daugumos balsavimo procedūra (reiškianti, kad jokia šalis narė neturėtų veto teisės). D. Cameronas taip pat nesutiko su reikalavimais, kad trečiųjų šalių finansų įstaigos Londone, neužsiimančios verslu kitose ES narėse, privalėtų turėti „vieną pasą“, leidžiantį joms veikti bet kurioje šalyje narėje, tačiau taip pat reikalaujantį paklusti visoje Europoje galiojančioms taisyklėms.

Šie dalykai nėra visiškai bereikšmiai, bet tikrai negaiščiau laiko juos aiškindamas per susitikimą su paprastais rinkėjais, pasimetusiais dėl naujosios Britanijos politikos Europos atžvilgiu. Tad kodėl gi finansų priežiūra tapo netikėtu casus belli tarp JK ir jos partnerių?

Atsakymas iš dalies politinis. D. Camerono konservatorių partijoje yra jau seniai susiremti su ES norėjusių narių. Jiems tinka bet koks pasiteisinimas, o ES vidaus rinkos komisaras Michelis Barnier įdavė jiems tinkamos amunicijos, nes vykdo, daugelio manymu, per griežto reglamentavimo programą. Kai 2009 m. vyko derybos dėl postų Komisijoje, buvęs JK ministras pirmininkas Gordonas Brownas buvo įspėtas, kokie pavojai gresia leidus prancūzui užimti vidaus rinkos komisaro postą. Tačiau jis vis tiek nutarė geriau siekti ES užsienio politikos posto, atitekusio jo leiboristų sąjungininkei baronienei Ashton.

Kai buvo paskirtas M. Barnier, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy tai pavadino „anglosaksiško kapitalizmo pralaimėjimu.“ Vėliau paaiškėjo, kad tai tiesa, nors galbūt ir ne taip, kaip tikėtasi.

Tačiau tarp JK ir jos kontinentinių kaimynių yra ir didesnių, ne tik politinių konfliktų. M. Barnier remia Europos direktyvas, visoms šalims narėms įvedančias vienodas taisykles – tai vadinama „maksimaliu harmonizavimu“.

Anksčiau ES direktyvos dažniausiai įvesdavo minimalius standartus, kuriuos atskiros šalys galėjo papildyti, jei norėjo. Dabar galima uždrausti priemones, kurios JK labai svarbios, pavyzdžiui, naujas taisykles atriboti bankų antrines įmones ir įvesti didesnius kapitalo reikalavimus. Anglijos banko valdytojas Mervynas Kingas jau išreiškė nepasitenkinimą tuo.

Britanijos pareigūnai labai susirūpinę dėl sprendimų įpareigoti tarpuskaitos (kliringo) namus, vykdančius veiklą visų pirma eurais, būti vieningos valiutos zonoje. Britanijos vyriausybė dar iki vetuodama sutartį padavė Europos centrinį banką į teismą dėl šio klausimo. Ji gali būti teisi – galima ginčyti, kad ECB siūlymas prieštarauja vieningos rinkos principams.

Tačiau svarbiausias nesutarimas yra finansinių operacijų mokesčio įvedimas visoje Europoje, kurį pasiūlė Europos Komisija, ir remia tiek N. Sarkozy, tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel. JK nuomone, šis mokestis yra labai nepatrauklus. 60-70% jo pajamų būtų surenkama Londone, tačiau ES šiuos pinigus išleistų stiprinti euro zonos finansus.

Britams ši idėja kelia tokias pat nuotaikas, kokios kiltų Vokietijoje, jei ES pasiūlytų apmokestinti kepenų dešrą ir pajamas dėti į bendrą katilą. Jie taip pat primena, kad jei finansinių operacijų mokestis nebus taikomas visame pasaulyje, finansų įmonės greitai iškeliautų iš Londono į Niujorką.

Tai stipriausias D. Camerono argumentas finansų fronte. Tačiau jis jo nepanaudojo pakankamai stipriai vien dėl to, kad mokesčių politikai Europoje vis dar galioja vienbalsiškumo taisyklė. Kitaip tariant, Britanija galėtų blokuoti mokestį ir be specialių protokolų. Tai sustiprina nuomonę, kad D. Camerono veto buvo iš esmės politinis veiksmas, skirtas padidinti jam paramą Britanijoje.

Tai didelis lošimas, turint galvoje, kad, atrodo, JK juda link ES išėjimo. Naujasis status quo tikrai netvarus, kai 26 šalys juda didesnės integracijos link, o dvidešimt septinta atsiriboja.

Kaip reaguos finansų įmonės? Ar joms patinka, kad Londonas patrepsėjo koja, nors D. Camerono priežiūros pasiūlymai ir nebuvo patvirtinti? O gal dalis jų tiesiog susisieks su nekilnojamojo turto agentais ir pradės ieškotis biuro Paryžiuje ar Frankfurte?

Žaidimas „Londonas prieš euro zoną“ tik prasideda. Ateityje bus labai įdomu jį stebėti.

***

Howardas Daviesas, buvęs Didžiosios Britanijos Finansų priežiūros tarnybos pirmininkas, Anglijos banko valdytojo pavaduotojas, ir Londono ekonomikos mokyklos direktorius, dabar yra Paryžiaus „Sciences Po“ universiteto profesorius.