VŽ restoranų reitingas: dienos pietūs kaip aukštoji mada

Kad jau pradėjome nuo sostinės Gedimino prospekto, kuriame apstu valstybinių ir nevalstybinių įstaigų, vadinasi, ir daugybė valgytojų, tai ir tęsime, tik kiek pasukę į šoną, į Jakšto gatvę, kur prieš kokį pusmetį pradėjo veikti „Chef2 food house“.

Informacijos apie šią vietą rasi nedaug, tik feisbuko paskyroje, net neaišku, kaip jie save, madingai tariant, pozicionuoja – restoranas tai ar kokia užeiga. Pavadinimas (šįsyk susilaikysim nuo komentarų, tai net ne „La Moutarde“, „Le Gout“ ar dar koks mandresnis) sufleruotų, kad tai „maisto namai“. Turint galvoje, kad jo virtuvei vadovauja (viena teta sakė) tituluotas virtuvės meistras Darius Dabrovolskas, tai visiškai įmanoma.

Triada „dienos pietūs–maisto namai–virtuvės meistras“ skamba intriguojančiai. Su buvusia kolege, dabar vienos sparčiai augančios įmonės projektų vadove, net nežvilgtelėję į tądien siūlomų pietų meniu, susitinkame „Chef2 food house“.

Greit 13 val., abi salikės pilnutėlės, padavėja nespėja tvarkytis su srautu, net pasisveikinti nespėja, ką jau kalbėti apie klausimus. Jau vėliau, kai valgytojų armija išgaravo tarsi burtų lazdele mostelėjus, ji atsipūtė ir tapo pati maloniausia padavėja Vilniaus mieste.

Išbandymas kiauliena

Grįžkime prie to, kad net dienos pietų einant valgyti verta pasidomėti, kas siūloma. Pietų valgiaraštis „Chef2 food house“ kasdien vis kitas, bet paprastas kaip dvi kapeikos: jei nori trijų patiekalų, mokėsi 7 Eur, už du – 6 Eur, pagrindinis patiekalas – 5 Eur (užbėgant įvykiams už akių – vertė absoliučiai atitinka maisto lėkštėje kokybę).

Taigi, gavusios skaisčios salotų spalvos lapelį su išvardintais patiekalais abi susižvalgome ir pradedame juoktis: pagrindinis patiekalas šiandien – kiaulienos išpjova su šparaginėmis pupelėmis, burokėlių kremu ir pelėsinio sūrio su kriaušėmis padažu. Aš kiaulienos nevalgau, ji apskritai nevalgo mėsos. Juo geriau – turime puikią progą pasižiūrėti, kaip /ar virtuvė išsisuks iš padėties. Padavėja grįžta iš virtuvės su beveik priimtinu atsakymu: vietoj kiaulienos išpjovos gali paruošti vištienos krūtinėlės kepsniuką. Bet pasakiusios „a“, sakome „b“, nes dabar jau įdomu, kuo tai galėtų baigtis.

Kantrioji mergina grįžta su kitu pasiūlymu – šefas paruoš vien vegetarišką garnyrą su įvairesniais priedais. Ir tikrai, – virtuvės meistras išpjovą pakeitė daržovėmis (cukinijų griežinėliais, marinuotais burokėliais, vyšniniais pomidorais ir dar visokiais daržovių tyrių kupsteliais).

„Burokėlių kremas ir pelėsinio sūrio padažas puikiai dera, o patiekalas sotus. Nieko daugiau negaliu pasakyt, nes daržovės kaip daržovės – viskas gerai“, – gūžteli kolegė. Ar sočiu tą patiekalą pavadintų vyras iš stuomens ir liemens, kitas klausimas. Kita vertus, jis ir neišsidirbinėtų šitaip, reikalaudamas marinuotų burokėlių vietoj mėsos gabalo.

Kitoje (mano) lėkštėje stūksojo vištienos kepenėlių pašteto krūvelė po burokėlių lapelių debesėliu su marinuotomis morkytėmis aplink. Na, ne foie gras tai buvo, bet skanu, sotu ir labai estetiška. Iš pradžių dar apsidairiau druskinės ir pipirinės, paskiau, prisiminusi taisyklę, kad šefas žino geriau, kiek ir kokių pagardų man reikia, nurimstu. Trečiasis kąsnis suteikia palaimos.

Taškiukai ir krūvelės

Tyrinėdama patiekalo sudedamųjų išdėstymą lėkštėje prisiminiau prieš kelerius metus Darių Dabrovolską VŽ „Savaitgaliui“ sakius, kad jam patinka spalvingi patiekalai, nors, žinoma, su patirtimi tas stilius keičiasi.

Šis virtuvės meistras mėgsta ir taškiukus, ir nedideles sudedamųjų krūveles, smagu, kad jo braižą jau gali atpažinti, nesvarstydamas apie tai, patinka jis tau ar nepatinka.

Kreminės morkų ir kokosų sriubos su duonos pabarstukais neatsisakome nė viena. Prisipažinsiu, nemėgstu „visų tų kokosų“, bet čia skoniai tarpusavyje derėjo puikiai, ypatingo žemiško (nuo žodžio „žemės“) prieskonio suteikė juodos duonos trupinukai.

Kai padavėjos paklaustos, ar patiko, pasiguodžiame, kad vienintelis šios nuostabios sriubos minusas buvo tas, jog gavome ją atvėsusią, mergina tik skėsteli rankomis: „Reikėjo pasakyti. Juk būčiau pakeitusi.“

Dar gavome desertą – iš maskarponės kremo ir biskvitinių pirštelių ir „šefo komplimentą“ – gervuogių šerbeto.

Pirmasis buvo, kaip sakoma, „joks“, šerbetui gal kiek pritrūko balanso tarp rūgštelės ir saldumo, pastarojo buvo per daug. Kai jau sėdėjome restoranėlyje beveik vienos, šnektelėjome, kad svarbiausia tai, jog randasi tokių maitinimo įstaigų, kur dienos pietums gausi tai, kas galėtų būti pavadinta „aukštąja virtuve“ – ir patiekalai, ir jų pateikimas sufleruoja apie „tikrą restoraną“. Beje, vakarais „Chef2 food house“ toks ir tampa (vėlgi, reikia pasitikrinti laiką ir savaitės dienas).

Kas savaitę keičiamas valgiaraštis atrodo įspūdingai, mėgstantieji čia užsukti tvirtina, kad ne tik akiai, bet ir skrandžiui.

Vynas, matyti iš pavadinimų, – iš vilniškio „Vyno klubo“, yra ir labai įdomių pasiūlymų.

Įprastinius VŽ „Savaitgalio“ vertinimus pakomentuosiu kolegės žodžiais: Maistas – kaip pietums, tikrai 5.

Valgiaraštis – nors trumputis ir be vegetarinių pasirinkimų, nepakiša kojos nei valgytojui, nei virtuvei. Patiko, kad virtuvė lanksčiai reagavo į prašymus pateikti maistą kitaip. Aplinka asmeniniam pokalbiui ne pati palankiausia (pietų metu), girdėti kitų žmonių pokalbiai. Tačiau nustebinti verslo partnerį virtuvės meistro gamintais dienos pietumis vėlyvesniu metu – kodėl gi ne.