Tikraisiais vyno keliais

Mūsų planas – per 12 dienų sukarti 6.000 km keliaujant po Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Austrijos vynines. Pamatysime vietas, kurias patogiai vykstant lėktuvu nėra lengva pasiekti. Leidžiamės į kelionę su turimu lietuvišku biudžetu, o ne mojuodami banko kortelių pluoštu. Įdomu patikrinti, ar vyno pažinimas nereikalauja ypatingų lėšų.

Kelionei pasirinkome „Peaugeot Expert“ vienatūrį. Kitaip ir būti negali, nes norime vadintis ekspertais.

Kelionės pradžia – gegužės 31-osios popietė. Lenkiją, kurią, jei tik galėtum, tarsi „iPad“ ekrane pirštu pastumtum į šalį, kertame per 11 valandų. Vokietijoje – viskas pagal planą. Pirmasis etapas baigiamas per 20 val. įveikus 1.680 km. Pirmoji vyno stotelė – Vachenheimo miestelis tikrame vyno kelyje, Pietų Vokietijos Pfalco regione.

„Dr. Burklin Wolf“ vyninėje

Jau pusiaudienis, laikas į vynuogynus. Geri darbai daromi sočiu skrandžiu, tad keliaujame užkąsti į „Gerumpel“ vynuogyno vardu pavadintą užkandinę. Tai būtų minėti  nevertas faktas, tačiau vokiečių kalba jos pavadinimas reiškia „šlamštas“.

Pfalco maistas labai lietuviškas, čia valgomi panašūs produktai. Kiauliena tokia šviežia, kad sužavi net tuos, kurie Lietuvoje nuo jos suka nosį. Kainos Vokietijos restoranėliuose nešiurpina, valgieji keliautojai turėtų užsisakyti salotų, pavadintų regiono ar užeigos vardu: už 10–12 EUR patiekiama „vonia“ su pagardintais žalumynais bei keptuvės dydžio pjausnys. Patiekalas – dviem statistiniams lietuviams.

Kalbant apie vyninę, pradėti reiktų nuo to, kad ji pavadinta ne gydytojo vardu. Teisės mokslų dr. Albertas Burklinas XIX a. buvo Reichstago vicepirmininkas. Jam gerai sekėsi ir vyno gamyba. Jo pastatytų namų ansamblis Burklinų šeimai dabar aiškiai per didelis, ir vyno čia tiek nebegaminama. Dabar vyninė padaro iki 500.000 l vyno per metus, kai kuriais metais derliaus kiekis gali būti dvigubai mažesnis.

Namų savininkės Bettinos Burklin nuopelnas – įdiegta biodinaminės vyndarystės praktika. Jos esmė – natūrali vynuogynų priežiūra, atsižvelgiant į gamtos ritmus, kiek įmanoma saugant gamtos įvairovę. Čia net vabzdžių įvairovei palaikyti įrengtos vabzdžių slėptuvės „viešbučiai“... Tai sunkus darbas moters pečiams, turint galvoje, kad p. Bettina yra vieniša keturių įvaikintų vaikų motina.

Teatras prasideda nuo rūbinės, o vyninė – nuo degustacijų salės. Keturi skirtingi vyno pavyzdžiai, paslaugiai pakištos, bet ne privalomos naudoti spjaudyklės. Tai – apšilimas, nes mūsų laukia ilga iškyla po vynuogynus.

Šioje šalyje gyvenantis anglas Tomas Bennsas yra geriausias nuolatinis mūsų palydovas. Jo kandus humoras tarsi ežio spygliai bado viską, įskaitant jį patį. Tomas pradeda kelionę užsimetęs kuprinę su atšaldytu vynu iš skirtingų vynuogynų: ragaujant vyną būtent jo kilmės vietoje lengviau suprasti, kodėl, regis, tuo pačiu būdu pagamintas vynas yra toks skirtingas.

Goldbachelio vynuogyno vynas dėl bazalto luitų jo dirvoje tirštesnis, labiau primena prieskonius. Aiškumo dėlei taurėn liejasi Rechbachelio vynuogyno, esančio čia pat, vynas. Tas – tikrai lengvesnis. Keliaujame į svarbiausią vietą. Forsto miestelio apylinkių vynuogynai garsūs visoje Vokietijoje. Dalis jų turi „bažnytinius“ vardus: Kirchenstuck – „bažnyčios plotas“, Jesuitengarten – „jėzuitų sodas“, nes geriausius plotus iki Napoleono karų Pfalce valdė vienuolijos. Dabar ši žemė – šeimų rankose, bet didelės geriausių plotų kainos riboja valdomų vynuogynų dydį. Todėl Kirchenštiuko vynuogyne Burklinų šeima turi tik 4.000 nuosavų medelių.

Kirchenštiuko vynuogyno vyno ragausime vėliau, kai užkopsime į užgesusį Pechšteinkopfo ugnikalnį. Jo viršuje esančio kraterio vietoje būta bazalto akmens skaldyklos. Po Napoleono pralaimėjimo likę belaisviai buvo verčiami iš skaldyklos į vynuogyną gabenti akmenis, kad juodas jų paviršius kauptų saulės šilumą ir spartintų uogų sirpimą. Uolos gabalai ilgainiui nugrimzdo dirvoje, o istorija apie belaisvius buvo primiršta. Iš naujo ji suspindo, kai vynas dėl uolienų poveikio įgavo egzotišką sirpias uogas ir prieskonius primenantį charakterį.

Vienas Pechšteinkopfo kalno krateris itin gilus, kitas – tarsi mažas ežerėlis. Prie jo sustojame paragauti Kirchenštuko vynuogyno 2010 m. derliaus vyno. Kad būtų skaniau, lendame atsigaivinti į vandenį. Vokiška nuogalių maniera! Vyno individualumas įtikina net skeptikus, tiesa, dėl didelės kainos tokio daug nepriragautum.

Po maudynių šlapi kulniuojame toliau. Pagaliau pasiekiame savo 9 km kelionės tikslą – Hofguto užeigą. Čia dūzgia šeimynėlė, iš Bettinos Burklin jie nuomojasi... tikrų tikriausią tvartą. Jis paverstas liaudiška užkandine, bet gaminamas čia ne vien liaudiškas maistas. Aplink prunkščia, gagena, gieda... Užeigoje – vien tik ekologiškų produktų maistas, alus – biodinaminis. Kompaniją mums palaikė pati p. Bettina. Ta proga buvo atkimštas magnum dydžio – 1,5 l talpos butelis „Pechstein“ vyno. Po beveik parą trukusios kelionės ir dienos vynuogynuose daugiau norų nebelieka...

Didžioji Vokietija

Rytas. Galvas truputį skaudą. Ne dėl vyno, tikriausiai, o dėl poilsio stokos. Skubame į Reinheseno regioną, į didžiausios reputacijos ūkį „Gunderloch“. Riedame Reino slėniu, stačiuose jo šlaituose įveisti vynuogynai. Nakenheimo miestelis nedidelis, „Gunderloch“ vyninę randame labai greitai. Mus pasitikusią mielą moteriškę pralenktumėme gatvėje ir nepastebėję, tačiau jai lankstosi „Michelin“ žvaigždėmis nusagstytų restoranų someljė. Tai – Agnes Hasselbach, „Gunderloch“ vyninės savininkė. Prieš 30 m. baigusi vyno institutą, ji negalėjo tapti savo vyninės vyndare, tokia buvo jos tėvo valia. Teko užkuriomis pasikviesti vyndarį vyrą Fritzą.

Senovinio namo interjeras užverstas smulkmenomis, jos susikaupė per ilgus metus, to neimituosi. Fritzo nėra, bet jis dalyvauja – ragaujame jo vardu pavadintą vyną. „Frico rislingas“ – lietuvių rinkodaros specialistų svajonė. Skamba gerai.

Vyno ragausime poromis, taip lengviau lyginti. Trys „dupletai“, panašūs į medžiotojų dvigubus šūvius. Tada gauname 2011, 2010 ir 2006 m. „Nackenheimer Rothenberg Spatlese“ vyno, sunku pasakyti, jis labiau saldus ar rūgštus. Svajonė norintiems į rūsį guldyti vyną dešimtmečiams. Stulbina koncentracija, nors kilniojo pelėsio jame – nė kvapo.

To paties vynuogyno „Riesling Auslese“ – vien iš kilniojo pelėsio paveiktų uogų derliaus. Ypatingas! Kai jau manėme, kad geriau būti nebegali, p. Agnes atneša iš rūsio porą apdulkėjusių mažylių butelių. Jos rankose – 2001 ir 2002 m. saldžios brangenybės tik iš kilniojo pelėsio paveiktų uogų. Galėtume įsigyti – už 1 ml tektų pakloti litą. To dar nežinome, tad vynas gerklėje nestringa, bet įstringa atmintyje, įvairiausių atogrąžų vaisių, razinų, saldumo bei rūgštumo šėlsmas „nukelia stogus“.

Pradeda spausti laikas. Apžiūrime labai raudonos dirvos vynuogynus ir padėkoję mauname į Mozelį. Į atmintį įsirašėme 17 skirtingų vyno pojūčių.

Mozelio įspūdžiai

Kelionė nuo Reinheseno iki Mozelio trunka daugiau nei valandą, kelio vingiai neleidžia atsipalaiduoti. Vynuogynų šlaitus nuo upės skiria tik kelias, jie dar statesni, padengti blizgia asfalto spalvos skalūno uoliena. Bernkastelio ir Celtingeno miesteliuose daug poilsiautojų, upe zuja baržos ir pramoginiai laivai. Johannesas ir Barbara Selbachai neskelbia svečių kvietimo vajaus, bet ir neatsisako jų priimti. Kas nori, tas randa.

Mus pasitinka p. Johannesas – tipiško vokiečio paveikslo įsikūnijimas. Nuoširdus, domisi Lietuva ne norėdamas pasirodyti.

Degustacija prasideda rausvuoju. Jo pagaminta vos keli šimtai butelių. Šeimininkas paaiškina, kad žaliavą ruošė putojančio vyno mišiniui, bet darbų sūkuryje tai primiršo ir „nuogą“, nemaišytą 'Pinot Meunier' supylė į butelius. Skanu. Degustacija įsibėgėja. Prieš kopdami į šlaitus ragaujame retenybes iš vėlyvojo skynimo derliaus. „Auslese“ kategorijos vynas etiketėse paženklintas su žvaigždutėmis. Vokiškojo gerbėjai žino, kad jos žymi ypatingus gardėsius. Įdomiausias – „2011 Zeltinger Himmelreich Auslese**“. Žvaigždučių vietoje ant jo etiketės – snaigės. Įrašas apie tai, kad derlius šiam vynui nurinktas sausio 22 d., paaiškina viską.

Šokame į „ekspertomobilį“ ir kartu su p. Johannesu važiuojame žiūrėti vynuogynų. Šlaitai statėja, kvapą gniaužia vis labiau – keliuke su automobiliu vargiai prasilenktų net pėsčiasis. Johannesas rodo geriausius vynuogynus, aiškina geologijos pradžiamokslį, kol sulaukiame skambučio: grįžo p. Barbara, turime skubėti valgyti aštriai paruošto žuvų troškinio ir ragauti kito vyno.

Kelionė iki Šampanės

Atsibudę „Dr. Burklin-Wolf“ namuose rengiamės į Prancūziją. Prieš sušokdami į „ekspertomobilį“ užsukame į vyninės parduotuvėlę. Kas išleido 50, kas 100 EUR.

Vokietijoje degalai pigesni nei Prancūzijoje, tad pasienyje prisipildome baką. Jau nuvažiavome 2.200 kilometrų. Šampanę pasiekiame per 6 val. Stebimės kontrastais – greta išpuoselėtų namų dunkso mieli, bet seniai nebegyvenami būstai. Laukuose daug „nešampaniškų“ javų, vynuogynai tik šlaituose. Vynmedžiai čia suformuoti tarsi žemaūgiai, tai jiems suteikia varguolišką išvaizdą. Buxeilio miestelyje namų nedaug, bet beveik ant kas trečio – iškaba su šeimos „šampano namų“ pavadinimu. Ore turėtų tvyroti šampano aromatas, bet jo nejaučiame.

Prie Moutard'ų šeimos namų mus pasitikęs Francois Moutard'as gauna dovanų Lietuvos įprastose parduotuvėse neparduodamo „Trejų devynerių“ ekstrakto, nes jo įmonė gamina ir stipriuosius gėrimus. Dalies grupės narių akyse nušvito saulė – ragausime šampano.

Moutard'ų namai daro šampaną iš savų vynuogynų derliaus, etiketėje pažymi, kada gėrimas baigtas brandinti. Datos byloja, kad ragausime šviežienos, 13 skirtingų šampanų. Gerai, kad yra ką lyginti – poromis patiekiamas baltasis šampanas iš 'Chardonnay' ir toks pat baltasis, bet iš tamsiųjų 'Pinot Noir' vynuogių. Tada atnešamos ir kitokios poros: baltųjų ir rausvųjų, sausieji „brut“ ir dar sausesni „brut nature“. Degustacijos kulminacija – šampanas iš 6 vynuogių veislių! Trys žinomos: 'Chardonnay', 'Pinot Meunier', 'Pinot Noir' bei trys retosios – 'Arbanne', 'Pinot Blanc', 'Petit Meslier'. Prieš keletą metų sukūrę tokį mišinį, „Moutard“ vyndariai išgarsėjo pasaulyje kone pernakt. Tai mielių kvapo, tešlos ir pikantiškų natų charakterio šampanas, savo stilių įgavęs dėl įprasto 6–7 m. brandinimo. Efektą sustiprina retenybė, grynas 2006 m. 'Arbanne' vynmedžių šampanas, jo padaryta tik 1.000 butelių. Tylime, nes nėra ką pridurti.

Į vieną autobusiuką sukritę važiuojame apžiūrėti vynuogynų. Iki šiol nematyta apsaugos nuo šalčių technika, panaši į milžiniškus dušus. Stojus šalnai, jie pradeda ant vynmedžių purkšti vandenį, o aplink žiedus susiformavęs ledo luobas apsaugo juos nuo nušalimo. Francois Moutard'as parodo telefonu nufilmuotą vaizdą. Įtikina, nors tai – neįtikėtina.

Rytas Buxeilio kaimelyje gerokai triukšmingesnis nei sekmadienio vakaras. Pirmyn atgal zuja motoroleriai, traktoriai ir automobiliai, regis, jame gyvena ne 200, o 20.000 gyventojų. Nenoromis tenka keltis pasimankštinti. Ryte ristele bėgiojantis žmogus ten kelia tokią nuostabą, kad vėliau iš kelių „Moutard“ namų žmonių išgirsti komentarai nežinančiam leistų pamanyti, kad lietuvių buvo bučiuota gražiausia kaimo mergina.

Pusryčiai prancūziški. Silpna kava dideliuose puoduose, prancūziškasis batonas ir „Bon Maman“ džemai. Neišsiskirdami iš vietinių į skrandį kemšame batono, perklodami jį raguolių sluoksniais. Va šie tai puikūs... Prieš atsisveikindami su Buxeilio užsukame apsipirkti. Standartinis biudžetas 50–100 EUR skystiesiems suvenyrams. Senųjų derlių šampano įsigyti galėtumėme tik iš anksto užsisakę, mat jie parduodami pašalinus iki paskutinės akimirkos butelyje laikomas nuosėdas.

Pietų Burgundija

Atsisveikiname su Pietų Šampane. Toliau – Prancūzijos pietūs. Per 3 val. pasiekiame Makono sritį. Ji kalvota, dirvos – sodrios pieniško šokolado spalvos. Surasti „Chateau Pouilly“ užtrunka, bet tai verta. Patenkame į moterų karalystę, ją valdo Canal du Comet šeimos moterys. Madam Canal su aukšta, laiba kaip nendrė savo dukra juokiasi ir kalba garsiai... Net 1551 m. statytą pilį supančių vynuogynų tėra 7 ha, daugumai vynmedžių – daugiau kaip pusšimtis metų. Pilis atrodo tarsi ką tik pastatyta, ji maža ir viskas joje – maža. Statinės su vynu telpa mikrorūselyje, tokio pat dydžio patalpoje – plieno talpyklėlės.

Gaminamas 'Chardonnay' derliaus vynas čia visada maišomas statinėse su plieno talpyklose apdirbta žaliava. Šiuo metu jauniausias parduodamas „Chateau Pouilly“ vynas yra 2008 m., nes toks jau atsikratęs „kūdikio sudėjimo“.

Degustacijų patalpa taip pat miniatiūrinė. Kriauklė taurėms plauti išskaptuota akmenyje, jos anga tiesiog baigiasi už sienos. Autentika tokia stulbinama, kad net nenufotografuojame. Kampuose suguldyti 6 l talpos buteliai atrodo lyg bombos, dar grėsmingiau atrodo dvirankis kalavijas. Pilaitėje gaminami tik trys vynai, taigi degustacija neužtrunka. Lieka įsišventinti į pilies riterius, damos nustebusios, bet maloniai sutinka tai padaryti.

Ronos upės slėnyje

Avinjonas, į istoriją įrašytas kaip laikina Romos popiežių sostinė, įkurtas Ronos upės slėnyje, viename garsiausių Prancūzijos vyno regionų. Matome aukštą ir ilgą miesto sieną. Susidaro įspūdis, kad popiežiai turėję nemažai priešų.

Kelionė į miesto centrą pėsčiomis užtrunka, nes žioplinėjame po mėsininkų ir daržovių pardavėjų paviljonus. Pagrindinę miesto aikštę pasiekiame spėję aplankyti stichišką turgelį, jame turistams siūloma muilo, delikatesų, suvenyrų. Dar aplankome į Ronos upę „įstrigusį“ tiltą ir sukame ienas į Oranžo apylinkes. Pažintį su popiežių paveldu pratęsime ten, nes vynuogynų vietovės vardas „Chateauneuf du Pape“ reiškia „naujoji popiežiaus pilis“.

Laukuose įkurta „Chateau Beaucastel“ vyninė tik atrodo esanti užkampis, ją žino viso pasaulio rimtesni vyno mėgėjai. Perrinų šeima jį valdo jau šimtmetį. Iš pradžių čia buvo spaudžiamas alyvuogių aliejus, o iš „tamsos“ kaip vyno ūkį jį ištraukė šeimos patriarchas Jeanas Perrinas. Jis buvo įžvalgus novatorius, prieš 50 m. pradėjęs ekologišku būdu auginti derlių ir diegti net šiais laikais retus vyno gamybos sprendimus.

Vynuogynų laukai aplink ūkį stebina: kiek akys užmato, jie nukloti nugludintų kumščio dydžio akmenų. Juos sunešęs Alpių ledynų vanduo jau senai pasitraukė, tad kraštovaizdis primena Mėnulio peizažą, nusagstytą storų pusšimčio metų amžiaus vynmedžių. Čia auga 13 vynmedžių rūšių, labiausiai įprasti – 'Grenache', 'Syrah', 'Mourvedre' ir 'Carignan'. Senoji madam Perrin, nors jau itin garbaus amžiaus, čia vis dar kieta ranka valdo savo vaikų ir vaikaičių prižiūrimą verslą.

Pati vyninė – moderno ir tradicijų jungtuvių mėgėjų šventovė. Sename rūsyje plienas, medis, stiklas ir betonas sudaro visumą. Neįgudusioms akims neįprasta, kad rūsyje matyti beveik vien tik didelės talpos statinės. Beje, čia pamatėme net „intelektualią“ vynuogių derliaus optinio atrinkimo mašiną, pagal užduotą uogų vaizdą atskiriančią sugedusias uogas.

Laikas ragauti vyną. Pirmiausia – pora baltųjų. Vadinti juos „porele“ kažkaip neteisinga, nes tai anaiptol ne demokratiškos kainos, mažais kiekiais gaminamos retenybės. Pirmasis tiesiog „Beaucastel“ – itin sudėtingo kvapo, primena prisirpusius vaisius ir mineralus, skonis tirštas. Tai – dirvos akmenų nuopelnas. Antrasis, „Beaucastel Roussanne vieilles vinges“, padarytas iš itin senų vynmedžių derliaus. Jame visko daugiau... ir mažiau. Net nepatogu jo negirti, nes ankstesnis derlius žymiųjų kritikų įtrauktas į tobulybių sąrašą. Net jei sukrapštytumėme pinigų, vyninės teritorijoje jo nenusipirksime, tai nesiūloma prekė.

Raudonųjų ragausime daugiau, nes Ronos slėnis daugiau tinka raudonojo vyno gamybai. Po įžangos, „antrojo pilies vyno“, ragaujame 2009, 2001 ir 1995 m. derliaus raudonojo „Beaucastel“. Kuo senesnis derlius, tuo ryškesni samanų, odos, dirvos kvapai. Net jauniausio vyno skonis sąlygiškai švelnus, bet kolekcininkų patyrimas sako, kad šie perlai iškentėtų ir pusšimčio metų laikymą.

Net nebandydami paprastesniu vynu nuplauti atmintyje įrėžtų įspūdžių, iškeliaujame į Italiją. Nicą, Kanus matome tik per langą – kelias išties ilgas. Toliau jis drieksis per Italijos regionus Pjemontą, Venetą, Pietų Tirolį ir nuostabiąją Austriją.

Post scriptum

Iš pradžių ketinome detaliai registruoti išlaidas, tačiau vėliau dėl nuovargio to nebedarėme taip kruopščiai.
Šį tą suskaičiavome: degalai ir kelių mokesčiai – 4.100 Lt be PVM. Nuvažiavome apie 6.500 km. Kelionei sugaišome 12 parų. Aplankėme 12 Vokietijos, Prancūzijos, Italijos ir Austrijos vyninių. Paragavome 206 skirtingų vynų.
Visi liko patenkinti.

***
Tekstas skelbtas liepos 5 d. dienraščio „Verslo žinios“ priede „Savaitgalis“.