Politikų veidmainystės taktika: nusipurtei ir – pirmyn
Iškart po to, kai rinkimų pirmojo turo naktį glėbesčiavosi socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė ir „Vardan Lietuvos“ demokratų vedlys Saulius Skvernelis, prisiekę būti draugais ar partneriais būsimoje valdančiųjų koalicijoje Seime, prasidėjo ir išankstinės „prielipų“ paieškos.
Vengdami garsiai minėti Remigijaus Žemaitaičio pavardę (nors mėginimų plauti jo mundurą tam tikroje politinėje padangėje randasi vis daugiau) abiejų minėtų veikėjų akys nukrypo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) link. Socdemų vadei, susėdusiai už bendro stalo, „valstiečių“ lyderio Ramūno Karbauskio kompanija tiko. Tačiau galimai politinei idilei netruko iškilti pavojus: mat LVŽS vadovas pareiškė, kad sukirs rankomis su socdemais, bet darbas su demokratais būtų įmanomas tik tokiu atveju, jei Vyriausybėje nebūtų S. Skvernelio.
Nežinia, ko ir kada tiedu vyrai nepasidalijo, tačiau skolingas neliko ir „Vardan Lietuvos“ kūrėjas ir vedlys: jis norėtų, kad koalicijoje būtų Liberalų sąjūdis, o ne „valstiečiai“.
Nes, pasak S. Skvernelio, R. Karbauskis ir jo šeima „galimai“ kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Apie tai jis prabilo trečiadienį, spalio 23 d., LRT televizijos laidoje „Dienos tema“.
„Aš tikrai nenoriu kalbėti kažkokiais prasimanymais, kalbame faktais. Klausimas yra labai aiškus: ar pakeliui su oligarchine partija, kur oligarchas, kurio galimai šeima ir pats galimai keliantis grėsmę nacionaliniam saugumui, kuris pamynęs vertybes, kuris pats deklaruoja, ypač kalbėdamas apie tradicinę šeimą, krikščionišką tikėjimą ir panašiai... Kuris visus vadina epitetais: mus – išdavikais, Žemaitaitį – melagiu, socdemus – konservatorių projektais, liberalus – neskaidriais. Tai kas su tokiu partneriu gali būti?“ – „atviravo“ S. Skvernelis.
Norėtųsi paklausti, kodėl jam pačiam keletą metų buvo „pakeliui“ su oligarchine partija ir pačiu oligarchu, dar ir galimai keliančiu grėsmę nacionaliniam saugumui ? Kodėl priėmė premjero regalijas iš tos oligarchinės partijos? Ar vardan Lietuvos?
Veidmainystė politikoje – ne naujiena. Tačiau tokia įžūli išties kelia nuostabą – galbūt manoma, kad viskas greitai pamirštama, kad istorijos puslapius galima paprasčiausiai išplėšti. Kad iš balos galima išlipti sausam...
Apie šio politiko „vertybes“ galima spręsti ir iš vakarykščio (ketvirtadienio) pasigyrimo, kad Riešės vienmandatėje apygardoje balsavęs už Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kandidatą Waldemarą Urbaną, už kurį abudu su V. Blinkevičiūte agituodami aiškino, jog anas tinkamai atstovaus riešiškių interesams ir užtikrins, kad Riešės apygardos gyventojų balsas būtų girdimas.
Keista ir tai, kad jau senokai politiko duoną kremtantis veikėjas taip primityviai klaidina rinkėjus. Tokie pareiškimai demonstruoja arba politikų neatsakingą plepėjimą siekiant valdžios bet kokia kaina, arba jų menką politinį išprusimą. Nes Riešės ar kokio kito regiono reikalais rūpinasi savivalda, o Seimas ir Vyriausybė rūpinasi valstybe.
Sutikime, kad valdyti Lietuvą kaip Riešės seniūniją būtų katastrofa valstybei, nes keliai atsirastų ne ten, kur reikia, o ten, kur nori išrinktasis, kaip kad jau buvo 2019 m. Arba koks liftas būtų įrengtas į Riešės bažnyčios bokštą ar vieną iš kelių turimų valdančiosios partijos vadovės butų, o ne kokioje neįgaliųjų pilnoje ligoninėje...
To „išskirtinio rūpinimosi žmonėmis“ šaknys įsitvirtino tam tikroje dirvoje: Lietuvoje kažkaip nutiko, kad kairieji (socdemai) pasisavino šią teisę, arba, kaip jie mėgsta sakyti, kad tai tik jiems būdingas socialinis jautrumas, tarsi kitų politinių jėgų tikslas būtų kitoks.
Matyt, tokiam iškreiptam politologiniam vertinimui susiformuoti palankios sąlygos atsirado, kai kairieji vis perimdavo valdžią ekonominio ciklo pakilimo metu, kai biudžetas pildydavosi vis dosniau ir buvo ką dalinti. Aišku, sąmoningai buvo užmirštama paaiškinti, kad tas pakilimas ateidavo po sunkių valstybei politinių ciklų, kurių metu dažniausiai dešinės pakraipos valdžioms tekdavo dorotis ir su ekonomikos krizėmis, ir su neatsakingų išlaidavimų pasekmėmis.
Išimtis – 2020–2024 m. ciklas, kuris nors dešiniosioms partijoms ir nepagailėjo iššūkių (pandemija, karas, migrantų antplūdis), ekonomiškai išvirto į Lietuvos aukso amžių, o tai leido pasiūlyti socialiai dosniausią biudžetą per visą šalies istoriją.
Tai sukėlė tikrą jau valdžią sau pasiskyrusios politinės kairės isteriją, bet yra puiki pamoka Lietuvos žmonėms: bet kurios pakraipos politikai tampa dosnūs, kai iškepamas didesnis ekonomikos pyragas, gerokai papildantis valstybės aruodą. Todėl į tai ir turi būti kreipiamos visų mūsų pastangos ir atsižvelgiant į jas turi būti vertinami per kadenciją nuveikti darbai.
Vis dar laukiant antrojo rinkimų turo rezultatų, prabilta ne tik apie valdančiąją koaliciją ( kuriai pritrūkus balsų daugumai suformuoti nesibodima kviestis karštai palaikomų „tomaševskininkų“), bet ir mėginama formuoti naująją Vyriausybę. Ir, žinoma, buriama iš premjero kortos. „Vardan Lietuvos“ lyderis minėtoje laidoje teigė: „Mes paskelbėme 15 kandidatų į ministro pirmininko pareigas.“
Dosnu. Net 15 „profesionalų“: kur pirštu dursi, ten potencialus premjeras. Nes juk vadovauti Vyriausybei taip paprasta, tiesa, ekspremjere?
O jį patį ar vėl domintų tos pareigos?
„ Aš jau esu buvęs pačiose sunkiausiose, man atrodo, kalbant apie politines pareigybes Lietuvoje, – tai yra ministro pirmininko, ir manęs jau niekuo nenustebinsi. Taip kad tikrai neturiu tikslo pasiekti kokią nors poziciją. Jeigu reikės, aš atsakomybių nesikratau, bet tikrai tai nėra tikslas, kokį postą ar poziciją gaus Skvernelis“, – nesikratė S. Skvernelis.
Matyt, ambicijų – labai didelių ambicijų – šiam politikui išties netrūksta. Jei V. Blinkevičiūtė vis dėlto užimtų premjero kabinetą, nelengva jai būtų dirbti ir su kitais, ne mažesnių ambicijų turinčiais vyrukais – yra dar Ignas Vėgėlė, minėtasis R. Karbauskis.
Jų jau dabar demonstruojamos ambicijos yra tokio dydžio, kad, atrodo, poniai Vilijai menkai bepagelbėtų net prezidentūros užuovėja, ką ir kalbėti apie pilkąją socdemų antrųjų ir tolesnių numerių masę.
Tačiau pastaruoju metu viešumoje sklando vis daugiau kalbų, kad V. Blinkevičiūtė galimai pasirengusi visus apmauti (net ir jos galia bei žodžiais įtikėjusį šalies prezidentą) ir po rinkimų pamoti Lietuvai rankele.
Mat mėginimas bristi į tokią klampią košę po Briuselio politkorektiškai ramios ir neįpareigojančios aplinkos be menkiausių garantijų išgyventi sėkmę skamba kaip politinė savižudybė.
Nes rinktis reikia iš dviejų galimybių: 5 metai malonaus ir jokios atsakomybės nereikalaujančio politikavimo Europos Parlamente su geru atlygiu ar neaiškios trukmės kieta premjerės kėdė – su menku atlyginimu ir gana realia perspektyva išeiti į pensiją pirma laiko. O ką pasirinktumėte jūs?
