Ar Lietuva dar vis proarbitražinė valstybė?

Paskutinį dešimtmetį Lietuva dažnai buvo minima kaip vienas iš puikių pavyzdžių, rodančių, kaip yra skatinamas alternatyvus ginčų sprendimų būdas arbitraže, kaip priimti arbitražo sprendimai yra gerbiami ir pripažįstami valstybinių teismų, ir patvirtinančių, jog nacionalinių bei tarptautinių arbitražo teismų priimti sprendimai prilyginami valstybės teismų sprendimams, neteikiant nė vienam prioriteto. Tokią poziciją atspindėjo ne tik Lietuvos teisės doktrina, priimti teisės aktai, įskaitant ir Komercinio arbitražo įstatymą, tačiau tą rodė ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojama teismo praktika, kurioje aiškiai buvo pabrėžiama, kad arbitražas yra lygiavertis ginčų sprendimo mechanizmas, kuris, esant ginčo šalių sutarimui perduoti ginčą spręsti arbitraže, yra pripažįstamas ir nediskriminuojamas valstybinių teismų.

Dėl tokios arbitražo atžvilgiu itin palankios teismų ir įstatymų leidėjo pozicijos Lietuva buvo laikoma vienu iš proarbitražinių valstybių pavyzdžių, o arbitražas populiarėjo kaip ginčų sprendimo alternatyva, ypač tarp verslo subjektų, sudarančių sudėtingas, netipines ar specifinių žinių reikalaujančias sutartis. Verslo bendruomenei buvo aišku, kad arbitraže priimti sprendimai bus pripažįstami ir vykdomi, todėl arbitražas dažnai buvo pasirenkamas kaip efektyvesnis, trumpesnis ir patogesnis (kalbos klausimai, arbitrų kompetencija, neformalus procesas) būdas išspręsti kilusį nesutarimą.

2021 m. balandžio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis gali tapti pirmu signalu, paneigiančiu tokią susiformavusią nuomonę ir rodančiu, jog nacionalinio teismo sprendimai ir pats ginčų sprendimas nacionaliniuose teismuose laikytinas viršesniu nei komercinio arbitražo priimtas sprendimas. Minėta nutartimi LAT sprendė klausimą dėl Vilniaus komercinio arbitražo teismo (VKAT) priimto arbitražo sprendimo panaikinimo. VKAT buvo išnagrinėjęs bylą, kurioje skolininkai siekė panaikinti su kreditoriumi sudarytą atsiskaitymų sutartį dėl tariamo prieštaravimo skolininkų teisnumui ir dėl tariamo ekonominio spaudimo. Bylą inicijavo patys skolininkai, tačiau joje kreditorius pateikė savo priešieškinį dėl skolos sumokėjimo. Išnagrinėjęs bylą, VKAT atmetė skolininkų argumentus dėl atsiskaitymų sutarties negaliojimo pagrindų ir patenkino priešieškinį, įpareigodamas skolininkus padengti įsiskolinimą kreditoriui.

Jau prasidėjus skolininkų inicijuotai arbitražo bylai, kitas skolininkų kreditorius kreipėsi į nacionalinį teismą prašydamas atsiskaitymų sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliana pagrindais (kaip pažeidžiančią to kreditoriaus interesus). Nagrinėjant minėtą bylą buvo konstatuota, kad teisme ieškinį pareiškęs kreditorius yra susijęs su skolininkais, tačiau patys skolininkai apie tokio kreditoriaus egzistavimą nebuvo atskleidę savo finansinėse ataskaitose, to fakto neminėjo ir VKAT savo pradėtoje arbitražo byloje, taip pat nesiūlė su jais susijusiam kreditoriui įsijungti į arbitražo bylą. Nacionalinis teismas tenkino ieškinį ir pripažino sutartį negaliojančia, pažeidžiančia skolininkų kreditoriaus (susijusio asmens) interesus.

Skolininkai kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą prašydami panaikinti VKAT sprendimą, nes (i) arbitražas tariamai pasisakė dėl trečiojo asmens (kito kreditoriaus) teisių ir pareigų, todėl ta apimtimi ginčas nėra spręstinas arbitražu, bei (ii) arbitražo sprendimas pažeidžia viešąją tvarką, kadangi jis nėra suderinamas su nacionalinio teismo sprendimu, kuriuo atsiskaitymų sutartis gali būti pripažinta negaliojančia. Apeliacinis teismas šiuos argumentus atmetė, todėl klausimas pasiekė LAT.

Dėl pirmojo pagrindo (arbitražo sprendimo įtakos tretiesiems asmenims) LAT sutiko su Apeliacinio teismo pozicija ir pareiškėjų (skolininkų ir kito kreditoriaus) argumentus atmetė, konstatuodamas, kad šis pagrindas galėtų būti taikomas tik tuo atveju, jei arbitražo sprendimas tiesiogiai sukeltų teises ir pareigas asmeniui, kuris nėra arbitražinės išlygos dalyvis, t. y. sprendime tiesiogiai būtų pasisakoma dėl jo teisių ir pareigų. LAT teisingai pastebėjo, kad jei būtų laikomasi tokios pozicijos, jog arbitražo teisme negali būti nagrinėjamas ginčas, jeigu viena iš arbitražinio susitarimo šalių turi kitų kreditorių ar santykių su kitais asmenimis, tai reikštų, kad iš viso negalimas arbitražinis susitarimas ir ginčo nagrinėjimas arbitražo teisme, jeigu tokiame arbitraže nedalyvautų visi tokie „suinteresuotieji asmenys“. Anot LAT, tai aiškiai neatitiktų Komercinio arbitražo įstatymo nuostatų ir apskritai ribotų galimybę pasinaudoti arbitražu.

Tačiau, pasisakydamas dėl galimo VKAT sprendimo prieštaravimo viešajai tvarkai, LAT pateikė poziciją, kuri verčia nuogąstauti, jog nacionalinių teismų sprendimams Lietuvoje bus taikomas prioritetas, lyginant su arbitražo sprendimais, t. y. arbitražo sprendimai nebebus laikomi tos pačios galios ir reikšmės kaip nacionalinių teismų sprendimai. LAT nusprendė, kad susidariusi situacija, kai yra priimtas VKAT sprendimas pagal atsiskaitymų sutartį ir teismo sprendimas dėl atsiskaitymo sutarties pripažinimo negaliojančia, negali būti toleruojama, nes tai reiškia tarpusavyje nesuderinamų sprendimų koegzistavimą. Tokia LAT pozicija neramina ir todėl, kad nebuvo atsižvelgta į konkrečias faktines aplinkybes, kurios leido skolininkams pasinaudoti su jais susijusiais formaliais kreditoriais ginantis nuo kitų kreditorių reikalavimų bei jų išvengiant.

LAT taip pat išaiškino, kad visais atvejais, kai Apeliacinis teismas sprendžia klausimą dėl arbitražo sprendimo panaikinimo ar pripažinimo, o kartu paraleliai dar nėra pasibaigęs procesas nacionaliniame teisme dėl susijusio klausimo, arbitražo sprendimo panaikinimo ar pripažinimo klausimas turi būti privalomai stabdomas, kad būtų galutiniu ir įsiteisėjusiu sprendimu išspręstas ginčas nacionaliniame teisme. Tai leidžia nesąžiningiems skolininkams, siekiantiems išvengti įsipareigojimų vykdymo pagal arbitražo sprendimus, inicijuoti įvairiais pagrindais procesus nacionaliniuose teismuose ir taip užkirsti galimybę kreditoriams patenkinti savo reikalavimus arba bent jau užvilkinti klausimą tol, kol pasibaigs procesai nacionaliniuose teismuose.

Įdomu ir tai, kad LAT visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad nacionalinio teismo sprendimas nebuvo revizuotas nei apeliacine, nei kasacine tvarka. Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl atsiskaitymų sutarties panaikinimo actio Pauliana pagrindais buvo priimtas, autoriaus nuomone, nesivadovaujant to paties LAT formuojama tokių bylų nagrinėjimo praktika, tačiau ši aplinkybė irgi nebuvo nagrinėta. Galiausiai nustebino tai, kad LAT laikė, jog procesas nacionaliniame teisme prasidėjo anksčiau nei kreditorius pareiškė reikalavimus skolininkams VKAT, nors iš VKAT bylos medžiagos bei kitų aplinkybių buvo akivaizdu, jog tokie reikalavimai skolininkams buvo pareikšti dar iki sužinant apie kito (iki tol viešai skolininkų neatskleisto) kreditoriaus pretenzijas nacionaliniame teisme.

Ši kontroversiška LAT nutartis pasekmių sukels tik Lietuvos Respublikoje, kadangi tiek pagal Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo, tiek pagal vyraujančią arbitražo doktriną, VKAT sprendimas gali būti pripažįstamas ir vykdomas kitose šalyse, o LAT nutartis galioja tik Lietuvos Respublikoje. Suinteresuotos šalys turi teisę kreiptis į valstybių, kuriose turto turi bet kuris iš skolininkų, teismus ir prašyti pripažinti bei vykdyti minėtą VKAT sprendimą.

Ši LAT nutartis praktiškai sukuria precedentą, kuris leidžia skolininkams išvengti jiems nepalankių arbitražo sprendimų, pasinaudojant nacionaliniais teismais. Tuo tarpu doktrinos aspektu toks LAT sprendimas verčia abejoti, ar tikrai arbitražo sprendimas yra lygiavertis nacionalinių teismų sprendimams, ar arbitražo sprendimai ir toliau bus efektyviai pripažįstami ir vykdomi, ar Lietuva dar galės vadintis palankiai į arbitražą žiūrinčia jurisdikcija.