Barboros ir Žygimanto meniu nusiėmus rožinius akinius

To net neįsivaizdavote, žvelgdami į perlais pasipuošusios Barboros portretą

Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istorija yra tiek romantizuota, kad net istorikai, priskirdami jiems „mėgstamus patiekalus“, neatsispiria romantinei dvasiai: pasak jų, šiedu kone kasdien valgė saldžius meduolius, pilnais šaukštais kabino uogienę, šlamštė vieną po kito ta uogiene ir grietine palaistytus, išsipūtusius, krosnyje keptus varškėčius ir kartkartėmis sukirsdavo kokį nors keptą povą, bet, šiukštu, kiaulienos niekada neliesdavo kaip purvinos mėsos. Tačiau tikrovė, paanalizavus tų laikų rašytinius šaltinius, visiškai kitokia. Todėl šiandien norėčiau sugriauti keletą mitų, susijusių su jų mityba, ir kartu supažindinti jus su tuo, ką jie valgė realybėje, o ne romantinėse svajose.

Pradėkime nuo šaltinių, kur visa tai galima sužinoti. Pirmiausia, tai išlikusios sąskaitų knygos, kurias vedė dvaro aprūpintojai produktais (jų pareigos lotyniškai vadintos „dispensator“). Deja, jose tikrai nėra parašyta, kad Barbora, tarkim, 1549 m. gegužės 13 d. valgė keptus karvelius su padažu. Čia rasime tik ilgus sąrašus produktų, kurie tą dieną buvo pristatyti į rūmų virtuvę. Kitaip tariant, karvelius tarp produktų matytume, bet ką konkrečiai su jais veikė, užrašyta greičiausiai nebus. Kodėl „greičiausiai“ – pamatysime šiek tiek vėliau. Bet kuriuo atveju apie receptus galima pamiršti iš karto.

Kalbant konkrečiai apie Barboros Radvilaitės dvarą, turime išlikusias tris knygas, vieną iš visų 1549 m. ir dvi iš 1550 m., po pusmetį kiekviena. Taip pat turime panašaus laikotarpio Žygimanto Augusto sąskaitas. Visos jos surašytos lotyniškai su lenkiškais intarpais, visos jos nuskenuotos ir laisvai prieinamos internete, prisijungus prie Pagrindinio senųjų aktų archyvo (AGAD) Varšuvoje.