R. Staselis. Kleptokratai su ketmanų kaukėmis

Paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį mano amžinatilsį tėvas dirbo Žemės ūkio ministerijoje (ŽŪM). Buvo vidutinio lygio klerkas. Karjeros pabaigoje pasakojo, esą kartą jį „ant kilimo“ išsikvietė viršininkas. Tačiau ne velnių išrašyti, o pateikti labai konkretaus pasiūlymo: mano tėvas turėtų dalyvauti akcionuojant vieną ŽŪM priklausantį objektą (kaip tada supratau, tokios procedūros ministerijoje vyko veik konvejeriu).

Objektas buvo Vilniuje, Žvėryno mikrorajono Blindžių gatvėje (joje vėlyvuoju sovietmečiu buvo suręstas, ko gero, paskutinis „pagerinto“ plano „Ministrų tarybos gyvenamųjų namų“ kvartalas), priklausė ŽŪM ir iš tikrųjų buvo valstybės valdomas turtas. Sovietmečiu ten buvo visai padoriai prižiūrėtas studentų bendrabutis su sporto sale (žinovai tvirtino, esą tokias sporto sales, kuriose tilpdavo viso ploto rankinio aikštelė – 20 x 40 m, sostinėje buvo galima suskaičiuoti vienos rankos pirštais).

Sumanymas buvo toks: mano tėvas turėjo tapti ano objekto, paversto UABʼu su 100 proc. valdiškų akcijų, vadovu, kad, atėjus laikui, akcijas parduotų tiems, „kam reikia“, be to, buvo patikintas asmenine perspektyva likti objekto direktoriumi. Tačiau buvo iškelta ir būtina sąlyga – likti Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) nariu.