E. Parulskis. Majoro teismas

Vakare sužaidžiau su kompiuteriniais priešininkais dešimt „Hearts“ partijų, pralošiau šešias, keturias laimėjau, tad lyg ir gavau pranešimą apie man nepalankiai pasibaigsiančią bylą, bet iš tų laimėtų partijų net trijose padariau labai gudrias kombinacijas, todėl nutariau, kad kokybė persveria mechaninę statistiką ir rezultatas prognozuoja pozityvią teismo baigtį.

Ryte, norėdamas patvirtinti vakarinių burtų rezultatus, dar atlikau papildomą, vaikišką, užkeikimą, kiekvienam žingsniui priskirdamas „bus gerai“ arba „bus blogai“ prasmes. Užkeikimui pasirinkau atstumą nuo V. Kudirkos stotelės iki reguliuojamos perėjos per Tilto gatvę. Man net nereikėjo dėl teigiamo rezultato falsifikuoti žingsnių ilgio – padėjęs pėdą ant šaligatvio bordiūro prie Tilto gatvės gavau aiškų atsakymą: „bus gerai“. Tuomet pakėliau akis ir kitoje gatvės pusėje pamačiau bevardį pusiau pažįstamą, iš tų, su kuriais parodų atidarymuose pasisveikini, bet nesikalbi. Degė raudona šviesa pėstiesiems, automobilių nebuvo, mus skyrė tuščia ir siaura gatvė. Kitų žmonių nebuvo. Nejaukiai žiūrėjom vienas į kitą ir laukėm išlaisvinančio žalio signalo. Desperatiškai bandžiau prisiminti jo vardą, neprisiminiau, todėl atsargiai linktelėjau galva. Anas, po pauzės, pasaliutavo ranka. Užsidegus žaliai, gatvės viduryje dar atkišau ranką pasisveikinti, pažįstamas bandė ją sugriebti, bet rankos praslydo. Aš konfūzą bandžiau neutralizuoti kokiu nors šmaikščiu šūktelėjimu, bet išleidau tik nemalonų kriuktelėjimą, ir šitaip nepatogus incidentas sugadino puikų žingsnių užkeikimo rezultatą.