E. Parulskis. Majoro teismas

Vakare sužaidžiau su kompiuteriniais priešininkais dešimt „Hearts“ partijų, pralošiau šešias, keturias laimėjau, tad lyg ir gavau pranešimą apie man nepalankiai pasibaigsiančią bylą, bet iš tų laimėtų partijų net trijose padariau labai gudrias kombinacijas, todėl nutariau, kad kokybė persveria mechaninę statistiką ir rezultatas prognozuoja pozityvią teismo baigtį.

Ryte, norėdamas patvirtinti vakarinių burtų rezultatus, dar atlikau papildomą, vaikišką, užkeikimą, kiekvienam žingsniui priskirdamas „bus gerai“ arba „bus blogai“ prasmes. Užkeikimui pasirinkau atstumą nuo V. Kudirkos stotelės iki reguliuojamos perėjos per Tilto gatvę. Man net nereikėjo dėl teigiamo rezultato falsifikuoti žingsnių ilgio – padėjęs pėdą ant šaligatvio bordiūro prie Tilto gatvės gavau aiškų atsakymą: „bus gerai“. Tuomet pakėliau akis ir kitoje gatvės pusėje pamačiau bevardį pusiau pažįstamą, iš tų, su kuriais parodų atidarymuose pasisveikini, bet nesikalbi. Degė raudona šviesa pėstiesiems, automobilių nebuvo, mus skyrė tuščia ir siaura gatvė. Kitų žmonių nebuvo. Nejaukiai žiūrėjom vienas į kitą ir laukėm išlaisvinančio žalio signalo. Desperatiškai bandžiau prisiminti jo vardą, neprisiminiau, todėl atsargiai linktelėjau galva. Anas, po pauzės, pasaliutavo ranka. Užsidegus žaliai, gatvės viduryje dar atkišau ranką pasisveikinti, pažįstamas bandė ją sugriebti, bet rankos praslydo. Aš konfūzą bandžiau neutralizuoti kokiu nors šmaikščiu šūktelėjimu, bet išleidau tik nemalonų kriuktelėjimą, ir šitaip nepatogus incidentas sugadino puikų žingsnių užkeikimo rezultatą. 

Galiausiai nusprendžiau, kad kaip bus – taip bus. Nes kas gali blogiausio atsitikti? Vėl pasinagrinėjau scenarijus nuo blogiausio iki blogo. Iš manęs gali atimti laipsnį. Menotyros majoras tokiems kaip aš, be mokslinių laipsnių, yra karjeros lubos. Šiaip, pasiekęs tas lubas, jaučiausi visai neblogai – aš patenku, nors ir su žemiausia pozicija, į vyresniųjų menotyros karininkų rangą su juntamais piniginiais priedais, bet su gerokai mažesne atsakomybe nei, pavyzdžiui, pulkininkai leitenantai. Laipsnio praradimas būtų gal ir ne katastrofa, bet labai blogas finalas. Grįžti man, šešiasdešimtmečiui, į kapitono ar net, jei teisėjai bus žvėrys, vyresniojo leitenanto statusą reikštų ne tik mažesnes pajamas dabar, bet ir perpus mažesnę pensiją visiškai netolimoje ateityje. 

Antras, mažiau nemalonus scenarijus – iš manęs galėjo atimti meno edukatoriaus licenciją, o tai reikštų įprastų pajamų galą. Tektų atsisakyti savo populiarių kursų suaugusiems diletantams „Menas, chalva ir sunkvežimis“ bei laboratorinių ekskursijų ciklo „Netikras peizažas“. Praradus licenciją, liktų tik rašymas. Ten irgi būtų problemų – jei viršyčiau tam tikrą publikuotų tekstų per metus ribą, man tektų keisti humanitarinių pajėgų rūšį ir pereiti į žurnalistiką, o perėjimo procesas savaime sumažina laipsnį. Taip pat man nepatinka žurnalistų uniformos – pas juos vyrams, net ir karininkams, vasaromis privaloma nešioti žalius šortus! 

Teismo salėje teisėjai jau sėdėjo scenoje. Tarp jų buvo ir teismo posėdžio socialinis partneris, žurnalistikos kapitonas iš ne paties didžiausio portalo kultūros skyriaus su žieminėmis, normaliomis kelnėmis. Teisėjų daugumą sudarė, be abejo, dailės istorikai, trys menotyros pulkininkės leitenantės, viena jų pirmininkavo. Taip pat iš Italijos atvyko ES menotyros diviziono atstovė. Teismo pirmininkė ją pristatė kaip „storia dell'arte tenente di vascello“. „Deepl’as“ išvertė, kad italė turi menotyros laivo leitenanto laipsnį, kuris atitinka mūsų majoro poziciją. Aš prisiminiau, kad italai savo menotyrininkus priskiria jūrų laivynui dėl Venecijos įtakos. 

Smarkiai nustebau (ir šiek tiek išsigandau), pamatęs beveik pilną teismo salę. Publikoje labiausiai dominavo žydros Dailės akademijos kursantų uniformos.  

Posėdis prasidėjo mano ankstesnių nusižengimų apžvalga. Per 30 tarnybos metų gavau du disciplinarinius įrašus į asmeninę bylą. Abu kartus pažeidžiau meno istorijos ir teorijos įstatus, suteikdamas nelegalią informaciją. Puikiai atsimenu abu atvejus. Vieną kartą, kai buvau šviežias Dailės akademiją baigęs jaunesnysis leitenantas, pasiūliau kursiokui iš tapybos bataliono savo kūrinių kainai nustatyti naudoti matematiką: padauginti atsimokytų semestrų skaičių iš paveikslo formato ir pridėti emocinio prisirišimo koeficientą. Jis visa tai padarė, kaina išėjo labai maža, kursiokas įsižeidė ir apskundė mane disciplinarinei komisijai.

Antrą kartą nusižengiau dėl panašios priežasties. Jau buvo atsiradę socialiniai tinklai. Vieną vakarą pamačiau feisbuke įrašą, kuriame žmogus nufotografavo tėvų bute rastą paveikslą ir siūlė jį pirkti už gana didelę sumą, kurią argumentavo kūrinio senumu. Aš įsijungiau į diskusiją (taip, sutinku, nemandagiai įsijungiau), paaiškindamas apie neprotingus diletantus (pavartojau stipresnius apibūdinimus), klaidingai manančius, kad senumas menui suteikia papildomą vertę. Nors komentavau susikūręs slapyvardį (Arogantiškas Snobas), mane demaskavo ir nubaudė. 

Viso to nebūtų, jei baigęs galeriją būčiau įsijungęs į galeristų padalinį, bet pasirinkau ramesnį gyvenimą. Dar galėjau įsigyti meno konsultanto licenciją, bet niekada neturėjau laisvų 800 eurų privalomiems kursams, tūkstančio už pačią licenciją ir dar papildomai kelių šimtų eurų kasmet už meno kūrinių kainų duomenų bazių prenumeravimą. Teisėjai tai suprato, todėl smarkiai nebaudė. 

Pasibaigus prasižengimų retrospektyvai, teismas ėmėsi šiandienės bylos. Nustėrau išgirdęs, kad pagrindinis įkaltis yra vaizdo medžiaga. Nematomas technikas įjungė projektorių ir ekrane pamačiau save, energingai aiškinantį, kad auditorijoje lipnia juosta priklijuotas bananas nėra Maurizio Cattelano kūrinio pakartojimas ir net ne jo reprodukcija, o tik diletantiška imitacija.

Šioje vietoje karininkė iš Italijos paprašė sustabdyti filmo demonstraciją ir itališkai pasakė gana ilgą ir emocionalią kalbą, kurioje išgirdau minint pomidorus ir pistoletus. „Ji siūlo mane užmėtyti pomidorais ir pribaigti nušaunant?“ – sunerimau, bet išgirdęs vertimą parodžiau italei širdį iš pirštų. Neseniai išmokau, todėl išėjo ne širdis, o pomidoras, bet ji suprato intenciją. Italė savo kalboje man padėkojo, kad sąžiningai interpretuoju šviežiausius itališko šiuolaikinio meno pasiekimus, kurie publikai atrodo ekscentriški, bet iš tikrųjų tęsia didingas Arnaldo Pomodoro ir Michelangelo Pistoletto avangardines tradicijas. Po italės padėkos filmuotą medžiagą paleido toliau.  

Ekrane, baigęs sakinį apie diletantiškumą, pradedu plėšti prilipdytą bananą nuo sienos. Vaisius mano rankose ištęžta, o lipni juosta lieka prilipusi prie sienos. Aš ją trukteliu kartą, kitą, trečią, dar stipriau patraukiu, sienos apdailos plokštė atsiklijuoja kartu su lipnia juosta, pabyra dar kelios plokštės, viskas virsta ant manęs, krentu ant stalo, stalas lūžta ir aš dingstu iš ekrano. Salė juokiasi, beveik visi filmuoja.  

„Už akimirkos viskas bus tiktoke“, – pagalvojau patenkintas. Labai retas menotyrininkas tampa memu. Pasibaigus filmui, pirmininkė paskelbė ieškovų, pastato šeimininkų, pretenziją. Anot jų, aš piktybiškai nesumokėjau už auditorijos remontą ir įžūliai neatsakinėjau į raginimus susimokėti, todėl mane reikia nubausti atimant majoro laipsnį. 

Teismui nedelsdamas paaiškinau, kad jokių sąskaitų negavau ir raginimų negirdėjau, nes jei būčiau gavęs ir girdėjęs, būčiau sumokėjęs iškart. Teismo pirmininkė parodė notaro patvirtintas išsiųstų sąskaitų ir laiškų kopijas. Aš jas peržiūrėjau ir sušukau: 

– Bet jie siuntė į mano įmonės „info“ paštą! „Info“ pašto juk niekas netikrina! 

Publika pritarimai sugaudė, italė palinkčiojo galva, bet teismo pirmininkė su aiškiai girdima užuojauta pasakė, kad... Ir staiga, lyg nelabai gerame detektyve, paskutinę sekundę prieš nuosprendį pasigirdo balsas iš salės. Tai buvo juridinių pajėgų kapitonas, iš tų, kuriems jų profesija vis dar įdomi. Kapitonas pranešė, kad atsakovo (t. y. manęs) išreikštas neigiamas emocinis požiūris į institucinį elektroninio pašto adresą, prasidedantį žodeliu „info“, buvo juridiškai formalizuotas, ir dabar visi laiškai, siunčiami adresais, prasidedančiais žodeliu „info“, pripažinti niekiniais, o jų siuntėjus galima oficialiai vadinti neprotingais žmonėmis. 

Teismas tą pačią sekundę ir pasibaigė. Gatvėje prie manęs priėjo kūrybinių industrijų spec. pulko karininkas, humanitarinių pajėgų elitų elitas, ir davė man savo vizitinę kortelę. Paprašė, kai pailsėsiu, iškart susisiekti, nes jiems reikia tokių kūrybingų ir artistiškų asmenybių.