Rusai Bulgariją „denacifikuos“, jei (kai) baigs Ukrainoje. Jau repetuoja

Buvęs Valstybinės nacionalinio saugumo agentūros (Daržavna agencija „Nacionalna sigurnost“, DANS) direktorius generolas Atanasas Atanasovas, komentuodamas šią situaciją, pareiškė, kad DANS „nepastebi“ Bulgarijos pilietybės įsigijimo pagal padirbtus dokumentus schemos, nors apie ją žino.

„Mūsų prokuratūra seniai skolinga bulgarams, kad nieko nesiima prieš rusų specialiąsias tarnybas“, – toks nuskambėjo Bojko Noevo, buvusio Bulgarijos gynybos ministro, šiuo metu šalies atstovo prie NATO, komentaras.

Vienas pavyzdžių: 2023 m. rugsėjį britų karinė žvalgyba MI6 informavo, kad Londone atskleidė penkių bulgarų šnipų tinklą (vėliau prisidėjo dar vienas), kuriems pateikti kaltinimai dirbus Rusijos naudai. Apžvalgininkas Dimitaras Popovas tąsyk nusistebėjo, kodėl būtent britai aptiko bulgarus su daugybe padirbtų bulgariškų pasų, žvalgybos, maskavimosi priemonių, o Bulgarijos specialiosios tarnybos apie tai nieko negirdėjo. „O kas, jei, pavyzdžiui, šnipams vadovauta iš centro Sofijoje, ne tik bulgarų tarnybų panosėje, bet, neduok Dieve, ir joms tyliai bendrininkaujant?“ – klausė apžvalgininkas. Ir apibendrino: „Britų tarnybos gina Bulgarijos suverenitetą kur kas geriau nei bulgariškos... Ir tai karo metu, kai Rusija mus paskelbė priešiška valstybe!“

Prieš vasario 5-osios istoriją Sofijos miesto prokuratūra nebe pirmą kartą išdavė Europos arešto orderį šešiems Rusijos piliečiams, kurie įtariami serijos sprogimų 2011–2020 m. organizavimu Bulgarijos šaudmenų sandėliuose (verslininko Emilijano Gebrevo kompanijos EMCO sandėlyje Lovnidolo kaime 2011-aisiais, Vazovo mašinų gamybos fabriko aikštelėje Iganove 2015 m., mašinų gamybos fabrike „Arsenal“ prie Magližo 2020-aisiais). Pasak bulgarų spaudos, bylos atnaujinimas gali reikšti, kad pavyko įveikti pasipriešinimą tų, kurie ją mėgino „palaidoti“.

Prieš parlamento rinkimus Bulgarijos ministras pirmininkas Nikolajus Denkovas, balandžio 8 d. atsisveikindamas su Europos Sąjungos (ES), Jungtinės Karalystės (JK), JAV, Ukrainos diplomatais, kalbėjo, kad Bulgarijos europietiškos ateities kelias eina per kovą su korupcija, o „korupcija Bulgarijoje sietina su Rusija“. Jis perspėjo: Rusija būtinai darys viską, kad atkurtų įtaką šalyje.

Apie tai dar 2022 m. kalbėjo tuometis Bulgarijos ministras pirmininkas Kirilas Petkovas.

Korumpuotieji dažnai gauna pinigų iš Rusijos, – sakė jis interviu Šveicarijos radijui.

Premjero kanceliarijos vadovė Lena Borislavova vėliau sukonkretino, kad, bulgarų specialiųjų tarnybų duomenimis, rusai už sau palankių naratyvų sklaidą vietos politiniams, visuomenės veikėjams, apžvalgininkams moka po 4000 levų (apie 2000 eurų) per mėnesį.

2022 m. liepos pirmą sekmadienį Sofijos oro uoste nusileido du Rusijos valstybiniai „Il-96“, kad išskraidintų apie 180 rusų – 70 iš Bulgarijos išsiunčiamų rusų diplomatinės atstovybės darbuotojų ir jų šeimos narių. Likus penkioms dienoms iki išsiuntimo, K. Petkovas šią grupę įvardijo kaip „žmones, sietinus su rusų specialiosiomis tarnybomis ir veikusius prieš Bulgariją“. Šį atvejį galima ir laikyti tarpiniu (kas gali būti tikras, kad paskutinis išsiuntimas?) rusų diplomatų „kryčio“ iš Bulgarijos sagos apibendrinimu. Dera priminti, kad 2019-ųjų spalį iš Bulgarijos dėl šnipinėjimo išprašyti aštuoni rusų diplomatai, gruodį dėl to paties išsiųstas Rusijos karinis atašė Vasilijus Sazanovičius. Šie įvykiai, pasak bulgarų karinio apžvalgininko Ivano Ibrišimovo, rodo, kad Maskva iki šiol tebevertina Bulgariją kaip savo Uždunojės guberniją.

Po to, kai 2020 m. kovo 20 d. Bulgarijos prokuratūra informavo apie Maskvai dirbusio šnipų tinklo demaskavimą, buvo suimti šeši šalies Gynybos ministerijos pareigūnai. Tinklą kūrė ir jam vadovavo atsargos pulkininkas Ivanas Ilijevas, sovietmečiu išklausęs žvalgybos kursą Rusijos armijos Vyriausiojoje žvalgybos valdyboje (GRU). Bulgarijai įstojus į euroatlantines organizacijas, iki 2016-ųjų dirbo vadovaujamą darbą šalies karinėje žvalgyboje, vėliau – Graikijoje, kitose Vakarų valstybėse. Tarp rusų kuratorius dominusių klausimų – NATO koordinacinio centro Varnoje veikla, NATO, ES politika Rusijos, Baltarusijos, Ukrainos, Sirijos atžvilgiu, Centrinės žvalgybos agentūros veikla Bulgarijoje, kontaktiniai JAV ir britų asmenys Bulgarijos gynybos ministerijoje etc.

2023-iųjų gruodžio pabaigoje 50-metė rusofilė Sofijos universiteto istorijos profesorė Darina Grigorova Rusijos organizuotoje mokslinėje-praktinėje konferencijoje pareiškė, kad Ukrainos denacifikavimas – tik laiko klausimas, ją baigę rusai to paties imsis Bulgarijoje. Įsitikinusi putinistė ten pat prognozavo greitą Bulgarijos valstybingumo griūtį. Universitetas nuo savo istorikės pasisakymo atsiribojo, grupė autoritetingų intelektualų rusofilų stojo „už specialisto teisę reikšti savo nuomonę“. D. Popovo nuomone, panašūs į D. Grigorovą žmonės plauna bulgarams smegenis universitetuose, žiniasklaidoje ir niekas jų nestabdo, valstybė tarsi ištikta stabo dėl jų įžūlumo. Jei bulgarai neapgins savo europietiškos ateities, vieną gražią dieną nustebs, stoję prieš faktą, kad „žodžio laisvės šalininkams“ pavyko juos vėl įstumti į rusišką pelkę.

Apie simpatizavimą: pasak „Ipsos / Euronews“ šiųmetės apklausos, 37 proc. bulgarų Vladimirą Putiną vertina teigiamai. Tai didžiausias Rusijos diktatoriaus reitingas ES (vidutiniškai Europoje jį teigiamai vertina 10 proc. respondentų). Pasak publicisto Veselino Stojnevo, reikšminga ypač garbingo amžiaus bulgarų dalis neįstengia atsijoti tiesos nuo suklastoto turinio ir tampa propagandos aukomis, juolab kad netrūksta vietos putinofilų.

„Rusai čia laikomi broliais išvaduotojais, o apie ukrainiečius nežinome beveik nieko. Dar vienas veiksnių – žema bulgarų savivertė, jie jaučiasi reikšmingi, apginti tik dėl meilės vyresniajam broliui“, – svarsto V. Stojnevas.

Praėjusių metų gruodžio viduryje Bulgarijos nacionalinio radijo Programų taryba nutarė neleisti į eterį jau įrašyto Rusijos ambasadorės Bulgarijoje Eleonoros Mitrofanovos interviu kaip neatitinkančio redakcijos standartų. Rusijos ambasados anonse nurodytos pokalbio temos: Rusijos ir Bulgarijos santykiai, „krizė Ukrainoje“, paminklo sovietiniams kariams demontavimas Sofijoje etc. Pokalbio vedėjas Petaras Volginas (po pastarųjų rinkimų nuo bulgarų dešiniųjų nacionalistų prasibrovė į EP) žinomas agresyviu prorusiškumu, jo laidos ne kartą provokavo skandalus, kaltinimus dezinformacija.

Bulgarų istorikas Manolas Gliševas besiklostančią situaciją apibendrino: „Dėl neva kitos nuomonės pateikimo leidome rusų atstovams užgrobti visuomeninę žiniasklaidą ir jų naratyvai ėmė dominuoti. Visose šalies įtaigose rasime rusų kuopeles, jau ne miegančias, o siekiančias pašalinti Bulgariją iš Europos, grąžinti į vadinamąją Eurazijos erdvę. Tai ne nekalta rusofilija, kalbėtina apie tiesioginį ryšį su Rusijos Federacijos federaline saugumo tarnyba, rusų verslo oligarchais, galų gale V. Putinu.“

Bulgarijos parlamento rinkimuose birželio 9 d. laimėjo proeuropietiškos partijos, bet ir prorusiški nacionalistai sustiprino pozicijas. Beveik 15 proc. balsų pelniusią 2014-aisiais įsteigtą partiją „Atgimimas“, kurios lyderį Kostadiną Kostadinovą už atviras simpatijas Maksvai vadina Rusijos ambasadorės avataru, papildė pirmą kartą 4 proc. barjerą įveikusi rudenį įregistruota regioninė partija „Didybė“. Vienas jos lyderių – 2007 m. iš Nacionalinės apsaugos tarnybos atleistas papulkininkis Nikolajus Markovas, formaliai už fizinės parengties normatyvų (50 atsispaudimų) neįvykdymą, o iš tiesų už tai, ką iliustruoja vienas jo įrašų

„Facebook“: „Kasdien žvalgybos kanalais gaunu dešimtis vaizdo įrašų apie visų rūšių (bulgariškų) ginklų eksportą į Ukrainą. Dėl daugelio priežasčių nekeliu jų į tinklą, o įslaptintu kanalu siunčiu tiesiai į Maskvą.“

Inauguraciniame interviu televizijoje „Nova TV“ N. Markovas su kitu „Didybės“ lyderiu Ivelinu Michailovu sakė esąs ne prieš NATO ar ES ir ne už Rusiją, bet prieš karinę paramą Ukrainai.

Nuo primityvaus populizmo iki butaforinio nacionalizmo – taip bulgarų spauda apibūdina „Didybės“ tematinį diapazoną. Suveikė net ir tarp nacionalistiškos jaunuomenės per interneto socialinius tinklus. Iš pirmo žvilgsnio su „Didybės“ iškilimu prorusiškų deputatų skaičius nėra lemiamas – 73 vietos 240 vietų parlamente. Tačiau apžvalgininkas D. Popovas, suskaičiavęs visus šios pakraipos parlamentarus visose parlamentinėse grupėse, daro išvadą, kad po naujausių Bulgarijos parlamento rinkimų pusė deputatų – prorusiški lobistai.

O ir Bulgarijos prezidentas Rumenas Radevas yra viešai sakęs, kad Rusija nenugalima, todėl karas Ukrainoje – beprasmiškas. D. Popovas beda į prezidento lūkestį pagal Rusijos pavyzdį pertvarkyti šalį iš parlamentinės demokratijos į prezidentinę. R. Radevas – irgi sekdamas V. Putinu – tikisi Donaldo Trumpo pergalės JAV prezidento rinkimuose lapkritį, o tai reiškia, kad demokratine Europa, euroatlantine vienybe, mandagiai tariant, ne ypač tiki.

Nauju Bulgarijos Stačiatikių Bažnyčios (vienos didžiausių pasaulyje – virš 2600 parapijų) patriarchu Visos Bulgarijos Bažnyčios susirinkimas slaptu balsavimu birželio 30-ąją išrinko 52-ejų metropolitą Daniilą. 

Žiniasklaida primena, kad dvasininkas atsisakė pasmerkti Rusijos agresiją prieš Ukrainą, skundėsi Bulgarijos vyriausybėje dominuojančia tendencija „rodyti neapykantą vienai iš kovojančių pusių (...)“ Metropolitas yra pasisakęs apie „nacistus“ Ukrainoje, Kijevo 2014-ųjų Maidaną vadino daugybės aukų pareikalavusiu perversmu, kurį finansavo Amerika, agitavo prieš Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios nepriklausomybę nuo Maskvos. Be Bulgarijos patriarchato sankcijos periodiškai lankėsi Maskvoje, kur susitiko su Visos Rusios ir Maskvos patriarchu Kirilu, Rusijos vadovybės atstovais, – bulgarų spauda ir dėl to įtarė metropolitą gaunant finansinę paramą iš Rusijos. Tiesa, rusų agresijos Daniilas tiesiai nerėmė. Užtat po to, kai buvo išrinktas patriarchu, paskelbė pareiškimą apie šėtonišką užsienio įtakos prigimtį: „Užsienio įtaka pagal Šventąjį Raštą ir yra šėtonas.“

Gegužės pabaigoje Varnos apygardos prokuratūra pareikalavo nutraukti poros sukarintų organizacijų veiklą kaip prieštaraujančią šalies konstitucijai – Bulgarijos liaudies pasipriešinimo (milicijos) organizacijos „Shipka“ ir Vasilo Levskio karinės sąjungos. Abi vienija prorusiška orientacija, nepritarimas euroatlantinei Bulgarijos raidai. Žurnalisto tyrėjo Christo Grozevo iš tarptautinės tyrimų grupės „Bellingcat“ ir žurnalo „Der Spiegel“ liudijimu,

2016 m. abi organizacijos, padedamos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios, mėgino Sofijoje organizuoti riaušes, nepavyko tik todėl, kad bulgarų saugumas sulaikė šimtus potencialių jų dalyvių, iki Bulgarijos sostinės jų tenusigavo 30.

Šio vasario 3 d. vietiniai išvydo virš Plovdivo iškilusio monumento „Alioša“ (pastatytas ant šimto metrų kalvos paminklas žvelgia į Rytus) postamente užrašus „Žudikai“, „Raudonosios šiukšlės“, „Pašalinti“, plakatą „Šis paminklas skirtas tiems, kas okupavo Bulgariją, žudė, represavo jos inteligentiją ir pavertė europietišką šalį į gūdžią sovietinę provinciją“. Po to (gruodžio 12-ąją), kai beveik 70 metų stovėjusio paminklo Raudonajai armijai atsikratė Bulgarijos sostinė, deputatai iš partijos „Demokratai už stiprią Bulgariją“ Plovdivo savivaldybėje pateikė siūlymą ir „Aliošą“ perkelti į muziejų. Rusijos Valstybės Dūma reagavo pareiškimu su neparlamentine leksika („niekšingas pasityčiojimo bandymas“, „maniakinis, beviltiškas bandymas menkinti sovietinių karių žygdarbį“ etc.), jos pirmininkas Viačeslavas Volodinas pagrasino Plovdivui „pasekmėmis“.

2022-ųjų vasarą tuo metu valdančiajai koalicijai priklausiusi partija PP-DB pateikė įstatymo projektą, skirtą grąžinti Bulgarijos valstybei kaip strateginį objektą sanatorijų kompleksą „Kamčija“, kurį Maskvos savivaldybė 2008 m. įsigijo, kaip vėliau paaiškėjo, pasinaudojusi abejotina finansine schema. 30 ha užimantis kompleksas yra ant Juodosios jūros kranto už pusės valandos kelionės automobiliu nuo Varnos. Maskva planavo jį pervesti į Rusijos valstybės nuosavybę ir įrengti jame „rusų kultūrinį-humanitarinį centrą, skirtą Rusijos interesams Europoje remti“, – atsižvelgiant į naujausius reikalus, formuluotė mažiausiai dviprasmiška.

Rusijos televizijoje „Rossia-1“ 2023 m. liepos 22 d. svarstyta, ką daryti su Turkija ir jos kaimynėmis. Rusijos Dūmos vicepirmininkas Piotras Tolstojus kalbėjo: „Su Turkija nekariausime. Kas kita Bulgarija, Rumunija, kurios – tik NATO bazės. Ne tos valstybės, su kuriomis dera smulkintis. Bulgarijoje visa pakrantė (Juodosios jūros – A. S.) – mūsų piliečiai. Šia prasme jokių problemų.“ „Tiesiog liuobsime?“ – paklausė vedėja Olga Skabejeva. „Olia, liuobsime, tik iš pradžių turime pabaigti Ukrainoje. O paskui liuobsime ir liuobsime...“

Va taip vienas svarbiausių rusų politikų atvirai aiškina, kad Ukraina nėra kraštinė galimų agresijų grandinėje. Bulgarų apžvalgininkai, pastebėję, kad Dūmos vicepirmininkas išskyrė Rumuniją ir Bulgariją, klausė savęs, ar „mūsų piliečiai visoje pakrantėje“ (Bulgarijos nacionalinės agentūros BULSTAT duomenimis, rusai prie Juodosios jūros yra įsigiję 84 tūkst. nekilnojamojo turto objektų) tik ir laukia Maskvos ženklo pradėti maištą.

Kaip į tai reagavo prezidentas R. Radevas? „Kaip bulgaras atmetu panašių pareiškimų stilių, kaip ir juose esančias insinuacijas. Toks mėginimas kištis į politiką sąjungos, kurios nare Rusija

nėra, neprisideda prie gerų santykių tarp suverenių valstybių“, – taip Bulgarijos valstybės vadovas 2016-aisiais feisbuke atsiliepė į P. Tolstojus pareiškimą, kad rusai supirko visą bulgarišką Juodosios jūros pakrantę ir yra pasirengę pirkti ir pačią Bulgariją. Į pareiškimą apie „liuobsime“ prezidentas R. Radevas nutarė neatsakyti.

Kovo 3-iąją bulgarai mini vieną svarbiausių nacionalinių švenčių – išvadavimą iš Osmanų imperijos, kuris neatsiejamas nuo Rusijos–Turkijos 1877–1878 m. karo. Po Maskvos agresijos prieš Ukrainą 2022 m. vasario 24 d. Bulgarijoje skausmingai aktualus klausimas, kaip formuluoti padėką šaliai išvaduotojai, kuri dabar yra agresorė? Tradicinis Maskvos atsakas į dilemą – bulgarų rusofilų mobilizacija gausiais istoriniais renginiais ir „rusofobiją“ demaskuojanti retorika. 2023 m. rugpjūtį ambasadorė E. Mitrofanova pareiškė, kad Bulgarijos valdžia esą siekia šalinti iš aktualios atminties 1877–1878 m. karą ir rusus kaip vaduotojus.

Bulgarijoje yra virš 400 Rusijos–Turkijos ir Antrajam pasauliniam karams skirtų paminklų.

XX a. pradžioje bulgarai prieš parlamento pastatą Sofijoje pastatė caro išvaduotojo Aleksandro II (valdė 1855–1881) ant žirgo statulą. Per Pirmąjį pasaulinį karą ją uždengė, bet nepašalino (Rusija ir Bulgarija kariavo priešingose pusėse). Nelietė jos ir komunistai. 

Ir todėl rusų diplomatės priekaištai apie „šalinimą iš atminties“ skamba, mandagiai tariant, keistokai. Bet tokia yra rusų oficiali „saviraiška“. Tai Rusijos užsienio reikalų ministerijos atstovė Marija Zacharova priskiria Sofijos žydų gelbėjimą nuo nacių Raudonajai armijai (nors žydų gelbėjimas Antrojo pasaulinio metais yra bulgarų nacionalinis pasididžiavimas). Arba V. Putinas lepteli, kad bulgarų rašto pradininkas šventasis Kirilas kilęs iš Albanijos.

2018 m. skandalu baigėsi 140-osios Bulgarijos išvadavimo metinės, kai į iškilmes atvykęs patriarchas Kirilas, išklausęs Bulgarijos prezidento kalbą, kurioje šis už išvadavimą dėkojo ne tik rusų, bet ir ukrainiečių, baltarusių, lenkų, lietuvių, rumunų, suomių, serbų, juodkalniečių kariams, tiek negalėjo tverti, kad dar prieš išskrisdamas nuo trapo bylojo: „Man buvo sunku klausyti visų tų nuorodų apie kitų dalyvavimą išvadavime. Dešimtys tūkstančių rusų čia praliejo kraują. Rusija pradėjo karą, vedama meilės. Mes siekiame istorinės tiesos, pone prezidente (...) negali būti jokių politinių ar pragmatinių priežasčių ją nutylėti ir neteisingai aiškinti.“

Abi pusės tada apsikeitė kandžiais kaltinimais: tuometis Bulgarijos vicepremjeras Valeris Simeonovas pavadino Kirilą „cigaretiniu Rusijos metropolitu, antraeiliu KGB agentu“, rusai atsilygindami savo valstybinėje televizijoje Bulgarijos prezidentą išvadino „žmogumi kabutėse“, kuris pardavė savo žmonių tikėjimą ir dabar meldžiasi amerikietiškam „sodomitų dievui“. Prezidentas nutylėjo.

Grįžkime prie Kirilo „...neteisingai aiškinti“ temos. Vis dėlto nepamirština, kad 1877–1878 m. karas, kaip ir visi XIX a. karai, buvo imperinis – rusai pradėjo karą prieš Osmanų imperiją, nes siekė jos pakraščiuose pelnyti draugiškas stačiatikių monarchijas, per kurias galėtų kontroliuoti Bosforo sąsiaurį, jungiantį Juodąją ir Marmuro jūras Europos bei Azijos paribyje. Istorikas Kostadinas Gluškovas straipsnyje „Pavergimo technologija“, paskelbtame leidinyje „Faktor.bg“ (02 08), cituoja rusų grafą Piotrą Šuvalovą, generolą, diplomatą, svarbų politinį žaidėją carinėje Rusijoje, kuris 1876-aisiais, likus metams iki Rusijos–Turkijos karo, britų ministrui pirmininkui Benjaminui Disraeli prisipažino: „Rusija neduos nė penkių pensų už Bulgariją, Bosniją ar bet kurią kitą šalį – iš tiesų ją tedomina sąsiauriai.“ Trumpai, teisingai, ciniškai.

O štai E. Mitrofanova išverčia taip: „Čia palaidota 200 tūkst. mūsų karių, vadavusių Bulgariją. Neturime išduoti atminimo apie žmones, kritusius už jos išvadavimą.“ Bulgarai į tai atsakė remdamiesi rusišku šaltiniu „Karinė-medicininė ataskaita apie karą su Turkija 1877–1878 m.“: „Rusijos armiją tada sudarė 185 tūkst. žmonių. Jos netektys Rusijos–Turkijos kare siekė 15 567 žuvusius (iš jų 11 905 krito Balkanų fronte, likusieji – Kaukazo fronte), 56 652 sužeistuosius (iš jų 6824 mirė nuo žaizdų).“ Nelabai ką pakomentuosi, nebent nusistebėjimą bukoku Rusijos oficialių asmenų įkarščiu transliuoti „suverenią“ tikrovę.

Rusų imperinės iliuzijos XIX a. pabaigoje netruko dužti – bulgarai savo ateitį susiejo su europietiška gyvenimo sankloda. Beje, prie to jau tada prisidėjo imperinė rusų arogancija, atsainus požiūris į „čiabuvius“: po šiurkštaus Rusijos įsikišimo į Bulgarijos vidaus reikalus diplomatiniai santykiai tarp šalių nutraukti 1886 m. ir atkurti tik po dešimtmečio. Politizuodama paminklų klausimą Maskva pati stumia bulgarus abejoti dėl jų buvimo.

„Rusijos ambasadorė kategoriškai negerbia Bulgarijos, buvo daug atvejų, kai E. Mitrofanovą derėjo skelbti persona non grata“, – interviu „Clubz.bg“ 2022 m. liepos 2 d. nurodė tuometis Bulgarijos gynybos ministras Dragomiras Zakovas. Įsiveržimą į Ukrainą Rusijos ambasados feisbuko paskyroje lydėjo išpuoliai prieš Bulgariją – jos vadovybė išvadinta „euroatlantine pakalike“, praėjus savaitei E. Mitrofanova vaizdo kreipimesi į bulgarus išvadavimo iš Osmanų imperijos minėjimo proga 1877–1878 m. karą prilygino Maskvos agresijai prieš „nacistinį Kijevo režimą“. To ministras pirmininkas K. Petkovas nebepakentė, ambasadorei teko atsiprašyti. Bet ir paskui „nenumaldoma“ diplomatė interviu „Rossia 24“ pareiškė, kad bulgarai neremia savo vyriausybės veikimo prieš Rusiją. Ambasadorės parinkimas signalizuoja Maskvos požiūrį į Bulgariją. Atsaini E. Mitrofanovos arogancija yra kaip ženklas, kad rusai tebemano galį sau ją leisti.

Bulgarų publicisto Momčilo Dojčevo 2022 m. vertinimu, Bulgarija laikytina „įkalintos valsybės“ pavyzdžiu tuo pagrindu, kad esama įrodymų apie dar Sovietų Sąjungos KGB ir GRU 1987–1989 m. užverbuotus apie 3 tūkst. bulgarų, tebeužimančių svarbius postus šalies partijose, įstatymų leidžiamojoje, vykdomojoje, administracinėje, teismų valdžiose, versle, bankų sektoriuje, – žodžiu, visur.

Sofijos euroatlantinio saugumo centro 2021-ųjų metiniame pranešime nurodoma, kad Bulgarijos valdžia ir verslas priklausomi nuo Rusijos, ypač kai prie stambių infrastruktūros objektų statybos, pavyzdžiui, energetikos sektoriuje, prileidžiamos „savos“ kompanijos. „Transparency Internаtional“ Bulgariją laiko labiausiai korumpuota ES. Bulgarų sociologas Petaras Cholakovas niūrokai apibendrina, kad ir praėjus daugiau nei trisdešimtmečiui nuo SSRS žlugimo korupcija tebėra eksportinė „prekė“, Kremliuje tai žino, todėl nuo pat Bulgarijos narystės euroatlantinėse organizacijose pradžios ją ir išnaudoja.

Politologas, liberalizmo istorikas Stephenas Holmesas su bulgarų politiniu mąstytoju Ivanu Krastevu 2021 m. išleistoje knygoje „Žlugusi viltis: kodėl Vakarai pralaimi kovą už demokratiją“ nurodo, kad liberalios demokratijos krizė Rytų ir Vidurio Europoje skiriasi nuo to, kas regima Vakaruose. Šio regiono gyventojai, verždamiesi į euroatlantines struktūras, tikėjosi po kokio dešimtmečio tapti tokie pat respektabilūs kaip vakariečiai. Gal tik vaizduotėje puoselėtą viltį, lūkesčius pakeitė nusivylimas ir neliberalių politikų, partijų iškilimas.

V. Putino Rusija Bulgarijai negali duoti nieko naudingo, šiuolaikiško, bet sėti sumaištį Kremliui ir naudinga, ir jau būtina (kitų įrankių nelabai liko). Nieko naujo, tai vadinama hibridine įtaka. 

Bulgarija – kaip ir visa Rytų bei Vidurio Europa – Kremliui nėra galutinis tikslas, tik priemonė siekiant globalios ekspansijos. Kitas dalykas, kad tokia strategija trukmės testo paprastai neatlaiko, – kuo toliau, tuo įtikinamiau tai signalizuoja vis labiau įtempti Rusijos elito naratyvai. Vis dėlto, kol „rankos prieis“, nemalonumų bulgarams pridaryti rusai būtinai sieks. Kitaip nemoka.