Kaip greitai atpiginti viešuosius pirkimus?
5,3 mlrd. EUR prilygsta beveik pusei 2020 m. Lietuvos biudžeto. Tai yra gardus kąsnelis etatiniams viešųjų pirkimų dalyviams, kuriems reikia palankių pirkimų sąlygų, o ne didesnės konkurencijos.
Reguliariai skaitome naujienas apie tai, jog valstybė ar savivaldybės už prekes ar paslaugas dažnai moka žymiai didesnę nei rinkos kainą. Tai galioja ne tik dujotiekiams ar automobilių pirkimams, bet ir maitinimo ar tušinukų pirkimo paslaugoms.
Tai supranta ir valstybė. Perkančiosios organizacijos pastaraisiais metais ėmėsi svarbių žingsnių konkurencijos didinimui. Tarp jų – didesnis skaidrumas, dalyvių iš ES vieningos rinkos įtraukimas į viešuosius pirkimus, lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principų laikymasis jau duoda apčiuopiamus rezultatus. Šiuos principus realiai įgyvendinanti Centrinė perkančioji organizacija skelbia, jog 2019 m. pirmąjį ketvirtį vykdant viešuosius pirkimus pavyko sutaupyti 30,8 mln. EUR, o vieno pirkimo vertė vidutiniškai sumažėjo 22 proc. Taupant tokiais tempais, greitai ir naujų mokesčių įvedinėti nereikės.
Bet galime dar geriau. Viešųjų pirkimų teorija ir praktika rodo, kad vienas geriausių būdų mažinti kainas – faktinė konkurencija, kuomet pirkime dalyvauja bent keturi nepriklausomi ir nesusiję dalyviai. Kitaip tariant, šalia etatinių viešųjų pirkimų dalyvių, turi atsirasti daugiau smulkaus ir vidutinio verslo (SVV) bendrovių, galinčių pasiūlyti geresnes kainas.
Tokios bendrovės sudaro virš 90% visos Lietuvos įmonių. Dalies jų eliminavimas iš viešųjų pirkimų sukuria užburtą ratą, kuomet valstybė netenka galimybės gauti geresnę kainą, o SVV – augti ir kurti darbo vietas. Statistika rodo, kad bene didžiausia SVV įmonių bėda ir galvos skausmas – apyvartinių lėšų trūkumas, kuris neleidžia plėsti verslo, samdyti naujų darbuotojų ar kurti naujų, didesnės pridėtinės vertės produktų.
Valstybė, žinoma, finansinių SVV problemų neišspręs, tačiau padėti tokioms įmonėms dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir taip didinti konkurenciją – gali. Pavyzdžiui, avansinį apmokėjimą ar apmokėjimą už prekes ar paslaugas etapais paversti standartu, o ne malonia išimtimi. Tokiu būdu SVV bendrovės bus tikros, kad nereikės laukti kelių mėnesių ar pusmečio iki galutinio atsiskaitymo.
Kitas visiškai perteklinis reikalavimas, dažnai užkertantis kelią SVV dalyvauti viešuosiuose pirkimuose, yra privaloma finansinė garantija konkurso dalyviams. Net ir vos kelis tūkstančius EUR siekianti garantija gali tapti priežastimi geresnę kainą pasiūlyti galinčiai įmonei nedalyvauti pirkime, nes tai gali būti per sunkus akmuo po kaklu.
Kitas svarbus aspektas, tai - lankstesnis perkančiųjų organizacijų požiūris į alternatyvų finansavimą ar faktoringą, jei apmokėjimas už prekes ar paslaugas visgi numatytas su atidėjimu. Perkančiosios organizacijos iki šiol sutarčių projektus rengia pagal Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) kadaise patvirtintas standartines sąlygas, kurios 2018 m. buvo panaikintos. Anksčiau rekomenduojamose sutarčių formose buvo įtrauktas punktas apie tai, kad „nė viena Šalis neturi teisės perleisti visų arba dalies teisių ir pareigų [...] trečiajai šaliai be išankstinio raštiško kitos Šalies sutikimo“. Deja, perkančiosios organizacijos iš inercijos ir toliau siūlo sutartis su šia norma.
Būtų geriau, jeigu perkančiosios organizacijos jau skelbdamos pirkimo sąlygas, sutarties projekte šios nuostatos nenumatytų. Taip pat ir tiekėjas sąlygų tikslinimo stadijoje galėtų paprašyti tą sąlygą patikslinti ar pakeisti. Svarbu pastebėti, kad ir VPT panašioje situacijoje, t.y. kai sprendžiamas klausimas dėl alternatyvaus finansavimo, visai neseniai pasakė, kad nematytų problemų, jeigu tokia galimybė būtų iš anksto numatyta sutartyje.
Neabejoju, kad įgyvendinus šiuos jokių papildomų investicijų nereikalaujančius pokyčius, ženkliai padidintume konkurenciją viešuosiuose pirkimuose. Laimėtų visi – daugiau sutaupanti valstybė, stipresnis vidutinis verslas ir mažiau pinigų švaistymo matantys mokesčių mokėtojai.
Komentaro autorius - Algirdas Gutauskas, faktoringo bendrovės „Faktoro“ vadovas
