M. Wolfas. Fašizmas pasikeitė, bet neišnyko

Visai neseniai D. Trumpas imigrantus vadino „gyvuliais“, pranašavo, kad bus „pralietas kraujas“, jei kitą lapkritį jis nelaimės rinkimų, o 2021 m. sausio 6 d. riaušių dalyvius gyrė kaip „neįtikėtinus patriotus“. AFP / „Scanpix“ nuotr.

Praėjusio amžiaus trečiasis ir ketvirtasis dešimtmečiai buvo kitokie laikai, tačiau tradicinės nuostatos išliko nepakitusios. Ar galime teigti, kad stebime fašizmo sugrįžimą? Ar, atsižvelgiant į svarbiausią šių dienų realiją, Donaldas Trumpas yra fašistas? Ar fašistė yra prancūzų politikė Marine Le Pen? O gal Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas? Atsakymas priklauso nuo vartojamos „fašizmo“ sąvokos apibrėžties. Tačiau bet kuriuo atveju kalbama ne tik apie autoritarizmą, o veikiau apie autoritarizmą, papildytą fašizmo bruožais.

Pirmiausia reikia atskirti du dalykus: nacizmą ir fašizmą. Kaip 1995 m. „New York Review of Books“ išspausdintoje esė apie amžinąjį fašizmą teigė jos autorius humanistas Umberto Eco, „Hitlerio „Mein Kampf“ yra išsamios politinės programos manifestas“. Valdžią perėmęs nacizmas, kaip ir stalinizmas, buvo tikrai „totalitarinis“, t. y. viską kontroliuojantis režimas. B. Mussolini fašizmas buvo kitoks. U. Eco žodžiais tariant, „Mussolini neturėjo jokios filosofijos, jis turėjo tik retoriką. Fašizmas buvo miglotas totalitarizmas, įvairių filosofinių ir politinių idėjų koliažas, prieštaravimų avilys.“ D. Trumpas taip pat kažkuria prasme yra „miglotas“.

Antra, turime atskirti tada ir dabar. XX a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių fašizmo ideologijos iškilo po Pirmojo pasaulinio karo. Joms buvo natūraliai būdingos militaristinės priemonės ir tikslai. Be to, tame amžiuje centralizuota organizacija buvo būtina įsakams skleisti. Šiandien didelę šio darbo dalį atlieka socialinė žiniasklaida.