J. Vilpišauskaitė: skiriantis jungiantis vanduo 

Priėmęs dovanas, priešų vadas surengė puotą svečiams, o, šventei pasibaigus, jo miegamajame jau laukė Iliko. Jis paėmė kardą ir nukirto priešui galvą. Kariai gavo ženklą atidaryti vartus saviems, kurie laukė pasislėpę aplink pilį. Atgavęs pilį, Iliko kruvinas rankas nusiplovė šaltinyje, kuriam davė savo vardą.

Šaltinis teka prie Sakartvelo sienos su Rusija, kirsdamas nusidriekusią krovininių automobilių eilę. Atkeliavę kelių šimtų kilometrų ilgio karo keliu link Vladikaukazo, vilkikai pasienyje sustoja. Laukdami kelias dienas, vairuotojai miega savo kabinose. Nutįsusią eilę iš vienuolyno celių priešingose kalno pusėse kasdien stebi 16 vyrų ir dvi moterys. Juos skiria sraunios Tergio upės vanduo.