Kokio mokytojo reikia vaikams

Elvija Zvicevičiūtė, septintokė iš Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos, sako: „Daugelis mokytojų tiesiog nesupranta, kai sakau, kad kas nors negerai.“ Luko Žentalio nuotr.

Kai Elviją Zvicevičiūtę apima nuobodulys, ji ima apie ką nors svajoti. „Mintys pradeda kažkur plaukti. Arba ant suolo pradedu miegot, – neslepia septintokė. – Dar labai mėgstu piešti sąsiuviniuose ar knygutėje. Mano klasiokas juokiasi, kai išsitraukiu knygutę. Tai jam yra ženklas, kad man neįdomu.“

Ką daryti, kad mokytojai gebėtų sudominti vaikus? Jei būsimieji pedagogai universiteto auditorijoje turi tyliai sėdėti ir klausytis nuobodžiai kalbančio dėstytojo, ar to paties pakantumo nuobodybei jie nereikalaus ir iš savo hiperaktyvių mokinių? Ar mes pajėgūs iš mokytojų ne tik reikalauti, bet ir įdomiai juos ruošti? Kaip padaryti, kad pedagogikos studijos nebūtų popierinės, o eiti į paskaitas būtų šventė? Ir kam išvis tos pedagogikos studijos? „Verslo klasės“ pašnekovės tvirtina, kad daugiausia išmoko jau dirbdamos mokykloje, o studijos tebuvo dėl popieriaus.

Kada mokiniai miega per pamokas?

„Man daugelis dalykų gerai sekasi. Tačiau yra pamokų, kurios tiesiog neįdomios, nes labai daug reikia skaityti iš vadovėlio. Mokytoja duoda užduotį ir eina daryti savo reikalų. Visai kas kita, jei mokytoja įsitraukia ir visa užsidegusi dalyvauja pamokoje“, – Jonavos Raimundo Samulevičiaus progimnazijos septintokė Elvija aiškina, kaip persiduoda mokytojo nuotaika.