George'as Friedmanas: ateitis niekada nebūna tokia, kokios tikimės

Lietuvoje dr. G. Friedmanas viešės birželio 1 d. Baltijos investuotojų forumo kvietimu, čia skaitys paskaitą forumo organizuojamoje konferencijoje. „Verslo klasė“ pasinaudojo proga užduoti dr. G. Friedmanui vieną kitą klausimą apie geopolitikos ir politikos aktualijas.

Po Nyderlandų rinkimų, po Prancūzijos prezidento rinkimų ar jau galime pasakyti, kad populizmas atsitraukia?

Aš iš tikrųjų niekada nesu tikras dėl to, kas yra populizmas. Spėju, kad taip vadiname darbininkų klasę, kai ji nėra madinga. Kiekvienu atveju, norėdami įvertinti šio judėjimo, vadinamo populizmu, būseną, turime jį palyginti su laikotarpiu iki 2008-ųjų. Jeigu tai padarysime, pamatysime, kad permainos Europoje ir Jungtinėse Valstijose yra pritrenkiamos. Žinoma, populizmas nesunaikino ES technokratinės sistemos, bet jis pasiekė nepaprastų pergalių ir didžiojoje dalyje Europos išlieka galinga mažuma. Banga neatslūgs, kol ES neišspręs socialinių ir ekonominių problemų, kurios vyrauja Europoje nuo 2008 m. Dabar mes galime tarti, kad populizmas yra dramatiškai galingesnis negu buvo 2005 m., bet dar ne dominuojanti jėga. Tik kad vieni ar kiti rinkimai mažai ką lemia.

Ar pasaulio politinis, ekonominis, akademinis elitas turi kompetencijos suprasti gilias pasaulio audinio permainas, priimti jas ir imtis veiksmų, kurie nukreiptų civilizaciją nuo chaoso?

Technokratinis modelis verčia matyti pasaulį kaip inžinerinę problemą, ekspertai gali identifikuoti problemas ir rasti sprendimus. Pavyzdžiui, Europoje taip atsitiko, kad po griaunančio Antrojo pasaulinio karo, globojant Jungtinėms Valstijoms, Europos ekonomika ir visuomenė plėtojosi dramatišku tempu. Toje plėtroje svarbiausias buvo žmogiškasis kapitalas, nuniokotos Europos intelektuali galia. Technokratai prisiėmė šio augimo nuopelnus, nors jis būtų vykęs esant bet kuriai sistemai. Po 2008 m. tapo aišku, kad skelbiamasis technokratų išmanymas neegzistuoja. Tai, kas visuomet buvo suprantama, dabar tapo akivaizdu, nes po dešimties metų aplinkybės Europoje vis dar atrodo liūdnai. Tas pats pasakytina ir apie likusį pasaulį. Nacijos yra gerokai per sudėtingos, kad jas būtų galima valdyti lyg sprendžiant inžinerines problemas.

Ar, jūsų nuomone, Ukraina visiems laikams paliko Rusijos įtakos orbitą?

Ukraina visada buvo susijusi su Rusija ekonomiškai, socialiai, kultūriškai ir taip toliau. Tiesioginis politinis ryšys nutrauktas, bet yra gilesnių sąsajų. Žvelgiant iš žiūros taško, kad Ukraina yra Vakarų buferis, politinio atsiskyrimo pakanka, bet šis atsiskyrimas nėra negrįžtamas, Ir vis dėlto įdomus klausimas yra ne Ukrainos, bet Rusijos ateitis. Būtent ten ir bus sprendžiama tų sąsajų ateitis.

Ekspertai nesutaria, ar Kinijos ekonomika vis dar kyla ar lėtėja. Kokia jūsų nuomonė?

Manau, kad Kinijos ūkis akivaizdžiai lėtėja. Teigiama, kad jos ekonomika auga 6,5 proc., bet aš nesu tikras dėl kinų statistikos patikimumo. Ir net jei šis skaičius tikslus, tai – rimtas nuosmukis nuo pirmojo šio amžiaus dešimtmečio. Tokie nuosmukiai neišvengiami, žinoma, tai matėme Japonijoje paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Svarbus klausimas yra šio nuosmukio nulemtas socialinis ir politinis poveikis Kinijai. Mes matome, kad prezidentas Xi įveda šalyje galingą diktatūrą, kad išlaikytų stabilumą. Jis supranta, kaip ekonomikos lėtėjimas smarkiai sukrečia Kiniją, ypač tose didžiulėse šalies dalyse, kurios niekada neprisidėjo prie ekonomikos augimo.

Ray Kurzweilas pranašauja, kad po 11 metų visi žmonijos energijos poreikiai bus patenkinami saulės. Kaip tokia galima ateitis ir galima naftos eros pabaiga gali paveikti geopolitiką?

Tai būtų įmanoma, manau, tik jeigu pereitume prie kosmose generuojamos saulės elektros energijos, siunčiamos į planetą mikrobangomis. Bet, atrodo, net ir tai neįmanoma po 11 metų. Jie prabėgs labai greitai, o yra kai kurių energijos poreikių, kuriuos patenkinti gali tikrai angliavandeniliai. Angliavandeniliai yra puiki energijos saugojimo sistema, o elektra kol kas negali būti efektyviai saugoma ir turi būti iškart perduodama į tinklą. Todėl vien elektra pagrįsta sistema turi ribojimų. Bet jei tartume, kad aš esu neteisus, o jis – teisus, tai sužlugdytų visus angliavandenių eksportuotojus, sunaikintų tokias šalis kaip Rusija, Saudo Arabija ir kitos Persijos įlankos valstybės.

Ar naujųjų galybių – tokių kaip Lenkija ir Turkija – iškilimas reiškia, kad mūsų žinota XX a. pasaulio tvarka visiškai perkuriama?

XX a. matėme trijų galybių iškilimą – Vokietijos, Japonijos ir Jungtinių Valstijų. Kiekviename amžiuje pasaulio tvarka pasislenka. Taigi klausimas yra ne, ar XXI a. pamatysime pasaulio galių persirikiavimą, bet kaip jis atrodys. Savo modelyje aš regiu Eurazijos pagrindinės teritorijos – Rusijos ir Kinijos – nuosmukį, Vakarų Europos silpnumą. Eurazijos periferijoje iškils naujos galios. Mano manymu, tai bus Japonija (o ji jau yra didelė galybė), Turkija (vienintelė valstybė, kuri gali nuraminti arabų pasaulį) ir Lenkija. Matau Europoje traukos centrą slenkant iš Vakarų į Rytus. O tai reiškia, kad Lietuvos pozicija ateinančiais metais bus įdomi.

Gana dažnai pastaruoju metu atkreipiate dėmesį į pasaulinį nacionalizmo kilimą. Kaip įvertintumėte šitą tendenciją – ar ji ilgalaikė, ar netolimoje ateityje matysime jos apsigręžimą?

Galime kalbėti apie tris modelius. Yra imperinė sistema, apgobianti atskiras nacijas, tokia kaip Habsburgų Europa. Dar yra atskiros nacionalinės valstybės, atsiradusios XIX a., tuomet po Pirmojo pasaulinio karo, paskui visame pasaulyje – po Antrojo pasaulinio karo ir dar kartą – po komunizmo griūties. Šios bangos išlaisvino žmonių visuomenės esmę – naciją. ES nacionalinės valstybės nepanaikino. Ji negalėjo. Tiesiog sukūrė sutartinę organizaciją, kuri pateisino savo buvimą taikos ir klestėjimo pažadais. O kai byra arba taika, arba klestėjimas, nacijos galiausiai pasitraukia. Taigi aš teigčiau, kad praėjusius du šimtmečius nacionalizmas buvo triuškinanti jėga, ES buvo transnacionalizmo iliuzija, o dabar realybė, kuri niekad nebuvo niekur dingusi, gali būti vėl aiškiai matoma.

Ar yra tokia galimybė, kad tarp dabartinių procesų Viduriniuose Rytuose rezultatų pagaliau pamatysime ir nepriklausomą kurdų valstybę?

Nemanau, kad viso Kurdistano nepriklausomybė yra tikėtina. Turkai ir iraniečiai negalės leisti tam nutikti. Autonominis kurdų režimas Irake gali išsaugoti autonomiją, bet, mano manymu, atėjus tinkamam laikui, turkai imsis priemonių prieš jį.

Kartą jus apibūdino kaip žmogų, susitelkusį į tai, ką žino geriausiai, – ateitį. Ar jūs pats sutiktumėte su tokiu apibrėžimu – kad žinote ateitį geriausiai?

Tai, ką aš tariuosi žinąs geriausiai, bet ne geriau negu kiti, yra sąsajos tarp žmonių ir geografijos, laikui bėgant nufilmuotos istorijos. Aš vis dar esu to filmo viduryje, pamačius tai, kas buvo, galima spėti ateitį. Istorija turi logiką, kuri leidžia pajusti ateitį. Turiu vieną sugebėjimą – tikėti, kad ateitis nebus tokia kaip ši akimirka. Nepaisydami visos priešingai įrodančios istorijos, žmonės linkę tikėti tęstinumu: tai, kas dabar yra, bus taip pat ilgą laiką. Tai beveik niekada nebūna tiesa. Todėl jie visada lieka nustebę.