Garstyčios: sprogimas burnoje

Tarpukario laikų kulinarijos knygos labai aiškiai nurodo prieš malant išmirkyti garstyčias vandenyje. „Matton“ nuotr.

Nesvarbu, mums tai patinka ar ne, gamtoje dėsniai visada gana tiesmukiški: išliks tik tas, kuris stipriausias ir geriausiai prisitaikęs. Gyvūnų pasaulyje tai išreiškia dvi taisyklės: a) suėsk kitą, ir b) būk gana stiprus, padengtas šarvais ir dygliais arba bent jau labai greitas, kad tavęs neėstų kiti.

O ką daryti augalams? Jie neturi raumenų ir negali judėti. Jie negali drykstelti nagais agresyviai nusiteikusiam užpuolikui. Net ir jų šarvai iš celiuliozės dažnai būna alkanų užpuolikų nesunkiai įveikiami. Kaip jiems išlikti bent iki tol, kol suspės susilaukti palikuonių?

Augalams į pagalbą ateina chemija. Per evoliuciją jie išmoko pasigaminti pačių įvairiausių cheminių medžiagų, skirtų bendrauti su aplinkiniu pasauliu. Kai kurios jų skirtos prisivilioti vabzdžiams, kurie apdulkins žiedus, arba gyvūnams, kurie, suėdę vaisius, išnešios sėklas po gana platų arealą. Tai ir saldi gliukozė bei sacharozė, kurių pilni prisirpę vaisiai, tai ir visa galybė vilioti skirtų aromatinių medžiagų. Kita grupė cheminių junginių – tai augalų ginklai. Abrikosų ir obuolių sėklytėse yra cianidų, nuo kurių gyvūnas, sugalvojęs jas valgyti dideliais kiekiais, greitai pakratys kanopas. Aitriosiose paprikose yra kapsicino, medžiagos, kuri žinduolių skonio receptorius perkrauna taip stipriai, kad šie ima siųsti smegenims signalus: gelbėkite, degame! Dar kiti valgomi išskiria dujas, kurios atbaido ar net nugalabija didžiąją dalį vabzdžių, o gyvūnams užgniaužia kvapą, priverčia juos skubiai augalą išspjauti ir pasiieškoti ko nors paprastesnio.