Tarp tvarumo ir rinkos laisvės

Justinas Kilpys, klimatologas, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto mokslininkas. Vladimiro Ivanovo (VŽ) nuotr.

Ant pusryčių stalo – sultingos kriaušės iš Pietų Amerikos ir avokadai, prinokę konteineryje, plaukiančiame iš Meksikos. Puodelyje garuoja šilko švelnumo Kenijos kava, o išmaniajame telefone vibruoja žinutė, kad paštomate laukia pusę žemės rutulio apkeliavęs siuntinys.

Gal plastikinė siuntinio pakuotė nukeliaus į rūšiavimo konteinerį. Tai daryti jau išmokome, nes teršti aplinką tiesiog nebeskoninga. Kaip sakant, žalumas is the new black (iš angl. kalbos reikštų „nauja juoda“ arba tiesiog nauja mada, ryški tendencija). Kadangi žalumas, t. y. dėmesys aplinkosaugai, ir tvarumas daug kam atrodo kaip sinonimai, galime sakyti, kad dabar madinga gyventi tvariai. Tik ar toks pusryčių vaizdas reiškia tvarumą?

Kai visuomenei pradėjo rūpėti ekologija ir aplinkosauga, o tvarumas ir įmonių socialinė atsakomybė visu svoriu nugulė ant komunikacijos ir rinkodaros vadovų pečių (šie skyriai visame pasaulyje vis dar dažnai atsakingi už daugelį verslo tvarumo veiksmų), visas pasaulis pradėjo dažytis žaliai. Bent jau ataskaitose ir pranešimuose. Plika oda jaučiami klimato kraštutinumai, aplieti Gretos Thunberg ašaromis, ryškiau apšvietė ir mokslininkų ne vieną dešimtmetį skelbtas niūrias klimato prognozes. Net pasaulio lyderiai pagaliau pradėjo ieškoti būdų, kaip dėl svarbiausių principų susitarti. O tai yra jau labai didelis pasiekimas.