Esmė tame, kad tiek atliekų tvarkytojai, tiek atliekų darytojai. tiek gamintojai ir importuotojai, žodžiu visi sistemos dalyviai, kurie dirba tvarkingai, jie viską darė ir anksčiau: skaičiavo, vežė, tvarkė, teikė duomenis ir t.t. Taip pat juos visuomet kontroliavo aplinkosaugos institucijos, nes jie juk legalūs ir visiems matomi. Problema buvo šešėlis, neteisingas apskaitos teikimas ir pažymų paišytojai. Viso šito GPAIS sutvarkyti iki šiol nepadėjo dėl savo netobulumo, neteisingai sudėliotų apskaitos ir duomenų pateikimo akcentų. Ko pasekoje turime neadekvačiai didelę administracinę naštą legaliems ir tvarkingiems rinkos dalyviams (jie visada viską stengiasi atlikti laiku, laikantis visų teisės aktų reikalavimų) ir toliau nekontroliuojamą ir kaip visuomet nieko nedarantį šešėlį. Nes: kam jiems ką nors keisti, jeigu jų niekas netikrina ir nebaudžia? Ir: kaip juos kontroliuoti, jeigu jų nėra GPAIS?

O kur tada jie yra? Jei jie atsiranda deklaruojančių mokestį už aplinkos taršą pakuočių atliekomis sąraše ar gamintojų ir importuotojų organizacijų ,,klientų" sąrašuose, tai ar negalima šiuos sąrašus susieti tam tikromis sąlygomis?

deja, turiu šiek tiek abejonių dėl naratyvo "tvarkingi"-"šešėliniai". Kiek kitaip matau šią situaciją - "tvarkytojai" (kurie anot jūsų dirbo ir dirba tvarkingai) yra tie patys mano paminėti didžiųjų gamintojų-importuotojų (politikams leidus) su(si)kurti pažymų kepėjai, nedirbę jokiam šešėlyje, tik nuleidę savo įsipareigoijimus "vertės grandine" žemyn "Metrail" ir panašiems. Pvz. "Ž.taškas" 2018 jau arti 70% tvarkymo rinkos, PTO vos 15% nuo 2013 buvusių 40%, naujas žaidėjas tik "Gamtos ateitis", per 2 metus užauginę dalį nuo 2% iki 17%. Apie praeitį: kol viskas buvo popieriuje, tai buvo geras biznis visiems - visi gamintojai-importuotojai "tvarkingai" mokėdavo "tvarkytojams" ir socialiai neatsakingai nesidomėjo, ką tie daro, o tie "tvarkydavo", dalį "tvarkymo" dengdami žemiau "tvarkymo grandinėje" esančių pažymomis apie išvežtas neaišku kur bet už LT ribų, ar perdirbtas atliekas, o dalies, kaip paaiškėjo atėjus prokurorams, neturi kuo pagrįsti. GPAIS ir iVAZ tokį veiklos modelį stipriai apsunkino. Taigi, sprendžiam akivaizdžią problemą su neva "tvarkingais", ir kad iki šiol nežinom, kur ir kaip realiai, o ne popieriuje atliekos baigia savo kelią, o ne vaikomės mistinius šešėlius.

Tai gal reikia ryžtis naikinti tą gamintojo atsakomybę, įvesti visuotiną rinkliavą gamintojams ir importuotojams? Tada valstybė ir savivaldybės pasiraitos rankoves ir tvarkingai sutvarkys visas gamintojų ir importuotojų sukeliamas problemas?

ne taip viskas paprasta. Įstatymu įtvirtintas principas "teršėjas (gamintojas, importuotojas) moka", taršos mokestis yra, tačiau yra jo lengvata jei verslas vykdo valstybės nuleistas atliekų tvarkymo užduotis. Čia ir susikuria visokie "Žalieji taškai" su 11 darbuotojų, "tvarkantys" 70% Lietuvos pakuočių atliekų, o po jais ir velniai žino kokių "ragai ir kanopos", ir realių perdirbėjų, juos aprūpinančių nežinomo pagrįstumo pažymomis apie "sutvarkymą". Kas leidžia "tvarkytojų" atstovaujamoms stambiausioms prekybos ir gamybos įmonėms taupyti didžiules sumas, dalį atliekų padėti nežinia kur. Kai nėra duomenų (kuri turi būti GPAIS) apie atliekų judėjimą, neįmanoma suvokti kas vyksta ir reali kontrolė, kol koks atsitiktinis patikrinimas neužlipa ant akivaizdžių skylių. Kita pusė - duomenis gali rinkti, bet jais nesinaudoti, kai valdžia aiškiai neremia visuomenės interesų nuo tų, kurie iš jo ignoravimo pelnosi. Kolchozo taburečių ministrams ir premjerams svarbiau pramušt lengvatą medienos aukcionuose stambiajai baldų pramonei, o ne užsiimti realia aplinkos apsauga ir visuomenei svarbiais klausimais. Čia su kolchoznikų žalumu viskas lygiai kaip su karbauskio kultūra, prioritetas aiškus.