Atvirai: psichologo P. Rakštiko klausimai choreografei A. Cholinai
Premjeros išvakarėse A. Cholina apie spektaklio radimasi kalbėjosi su Pauliumi Rakštiku, psichologu, sąmoningumo mokytoju ir trijų vaikų tėvu . Atsakydama į jo klausimus, A. Cholina leidosi į ekskursiją po tėvų ir vaikų santykius bei savo pačios vaikystę, neslėpdama, kad visi jos spektakliai – tai savotiška jos pačios išgyvenimų laboratorija, o šis – ypatingai.
Mačiau generalinę repeticiją ir turiu pripažinti, kad tai tikrai jaudinantis spektaklis, kuris giliai paliečia tėvų ir vaikų santykius.
Teatre man visada buvo įdomu statyti apie tai, kas vyksta tarp žmonių, – visada gręžiuosi į santykius, ir nesvarbu, ar remiuosi literatūra, ar idėja gimsta mano galvoje. Temai apie santykius, tik šįkart – apie tėvų ir vaikų, reikėjo pribręsti. Tai mažai teatre liesta, sudėtinga ir daugiasluoksnė tema. Aš augau tokioje aplinkoje, kuri nebūtinai skatino mane atsigręžti į save. Su laiku tas procesas pradėjo vykti ir vyksta iki šiol, nes pradedi suprasti, kad į daugelį klausimų sau ir apie save neatsakysi be kruopščios vaikystėje patirtų išgyvenimų analizės. Pajutau, kad turiu ką pasakyti šia daugeliui jautria tema, ir tai galiu padaryti remdamasi savo patyrimu, savo vaikystės prisiminimais, fragmentais iš praeities, kai stebėdavau, kokia yra kitų vaikystė, kokie kitų vaikų santykiai su tėvais.
Remiuosi ir autentiškomis savo jaunų šokėjų patirtimis. Man visada buvo įdomu pasigilinti į visų sutiktų žmonių gyvenimo istorijas, jas perleisti per save, suprasti, ką išgyvena kitas…
Dėl šių priežasčių ir nusprendėte paliesti tokią teatrui nebūdingą temą?
Spektaklį visada statai iš skausmo – dėl to, kad gaila žmonių, kaip jie gyvena ir ką patiria. Tada sukyla noras jiems padėti, tarsi atverti akis – meno pagalba iš šono žmogui parodyti jį patį, naiviai tikintis, kad tai palengvins jo būtį…
Kuo ši tema pasirodė aktuali būtent dabar? Kodėl ne prieš dešimt metų ar ne po dešimties?
Kad galėtum spektaklyje priartėti prie tiesos, apimti jautriausius temos aspektus, turi pasiruošti. Geras režisierius yra tas, kuris sugeba aplenkti laiką, kuris užkabina aktualiją tinkamu momentu. Manyje ši tema brendo ilgai ir atsitiko todėl, kad šiemet prie Lietuvos tarptautinės baleto akademijos (LTBA) surinkau Meistriškumo klasę, kurioje mokosi gabūs baletui vaikai.
Pradėjau dirbti, ir tas realus susitikimas su vaikais, tarp mūsų užsimezgęs ryšys tarsi buvo ženklas, kad būtent dabar atėjo tas momentas, kai galiu paliesti vaikų ir tėvų santykių temą. Užkūriau kūrybinį procesą, kurio metu dažnai pagalvodavau, kaip nuostabu, kad vaikus spektaklyje šoks ne suaugę artistai, o išties vaikai.
Ar vaikai gali įtikinamai perteikti scenoje tai, ko jie patys galbūt neišgyveno?
Net labai. Svarbu aiškiai suformuluoti jiems užduotis ir pasakyti, kad scenoje jie vaidins ne save, o kitą žmogų. Spektaklį pradėjau statyti praėjusių metų rudenį ir kūriau jį beveik dešimt mėnesių, kaip niekad lėtai, nes įprastai spektaklį pastatau per pusantro mėnesio. Per tą laiką vaikai užaugo vidumi, tapo „mano“ – sudėtingos psichologinės užduotys jiems tapo įkandamos.
Statydama spektaklį nuolat kreipiau dėmesį į vaikų reakcijas – ar jiems tai aktualu, ar suprantama, nes puikiai supratau, kad susiduriu su kita vaikų karta, kuri šeimose patiria visai kitus išgyvenimus.
.jpg)
Kaip jaučiatės statydama kūrinį, kuris jus pačią verčia atsigręžti į savo vaikystę?
Tai vienu metu ir įdomu, ir sunku. Visi mano spektakliai man yra savotiška terapija. Suprantu ir tai, kad visus spektaklius visų pirmą statau sau. Pastatymo procesas yra lyg darbas mano pačios vidaus laboratorijoje, kur kalbuosi su savimi, atsakinėju sau į klausimus – čia tarsi preparuoju savo sielą. Kad paskui visa tai pasiektų ir žiūrovo vidų, turiu iš naujo viską išjausti, išgryninti tas mintis, nes kai nori kažką pasakyti šokio kalba, mintis turi būti aiški, kad tai būtų paveiku. Taigi, prieš susitikdama su artistais ir prieš kviesdama artistus susitikti su žiūrovais, pirmiausiai turiu susitikimą su pačia savimi…
Spektaklyje šoka per dvidešimt artistų – tiek vaikų, tiek suaugusiųjų. Kai kurie jų, tikėtina, patys yra tėvai. Kaip visi jie reagavo į spektaklio medžiagą? Kaip jiems pristatėte istoriją, kurią šįkart kūrėte pati, nesiremdama jokiais literatūros kūriniais?
Tie artistai, kurie mane pažįsta, manimi pasitiki. Dažniausiai besąlygiškai, nes žino, kad jeigu jau kažko imuosi – padarysiu. Vaikai mažiau suprato, į ką jie eina. Prieš pradedant dirbti paprašiau jų parašyti man anoniminius laiškus apie jų blogiausią ir geriausią patirtį su tėvais. Kadangi nežinojau jų rašto, jie buvo saugūs ir galėjo rašyti gana atvirai, o aš tokiu būdu norėjau suprasti, kas vyksta jų širdyse.
Ir jie parašė. Gavusi jų laiškus, sudėjau jų ir savo patirtis, ir pastebėjau, kad tie dalykai, kurie įsirėžia į atmintį, kurie lieka neišspręsti ir kurie galbūt virsta traumomis, yra labai panašūs. Todėl neliko abejonių, kad vaikai supras spektaklio užduotis. Dabar džiaugiuosi, kad rizikavau ir patikėjau vaikams vaidmenis.
Suaugę artistai visada padarys, ką jiems užduosi, bet suderinti tas amžiaus grupes, kad spektaklyje jos virstų šeimomis ir kad visi sugebėtų išreikšti santykių subtilybes – didelė užduotis. Kadangi procesas buvo ilgas, ir spektaklio tėvai, ir vaikai spėjo įsigyventi į savo vaidmenis, kartu atradome šokio išraišką, todėl galiu teigti, kad paveikumas pasiektas.
Anželika, o kaip jūsų pačios vaikystėje ir jaunystėje patirti santykiai su tėvais atsispindi šiame spektaklyje ir pasirenkant tokią temą?
Mes iš principo augome sudėtingame laike – juk esu tarybinių laikų vaikas. Palyginti su dabarties pasiūla, dauguma išgyvenome nepriteklių, buvome apriboti, neturėjome galimybių keliauti, pažinti. Iš vaikystės labiausiai atsimenu, kad aplinka iš manęs visą laiką reikalavo. Tai sukeldavo didelę įtampą. Tiesa, žmogus labai greitai prie visko pripranta, vaikas – taip pat. Vaikai tiesiog nemoka tam pasipriešinti…
Savo vaikystę atsimenu kaip keistą laiką. Nebuvo joje pakankamai harmonijos, juk ne pramogų reikėdavo, o šilumos, tikro santykio. Spektaklio pagrindą vis tik sudaro pastebėtos patirtys. O pats kūrinys yra tarsi žvilgsnis į tėvų ir vaikų santykius, bet ne mano dabartinės, suaugusios, o tos mergaitės, kuri kažkada buvo vaikas, akimis.
Spektaklio aprašyme radau tokią jūsų citatą: „Noriu paskatinti suaugusius pažiūrėti į vaikus kaip į lygiavertes asmenybes, mokytojus, išgirsti juos ir pamatyti jų atsineštą savitumą“. Kuo jums svarbūs šie norai?
Man atrodo, kad tai esmių esmė. Būsimiems tėvams taip pat būtų svarbu suprasti, kad vaikai yra ne tęsinys, ne „mano kraujas“, o tik kiti žmonės, kurie ateina per mus. Vaikams būtina leisti būti savimi. Vaikas nėra nuosavybė, jo negalima savintis. Jis yra lygiavertis žmogus suaugusiam žmogui. Vaiko nereikia auklėti, su vaiku reikia susidraugauti ir būti jam pavyzdžiu, vaiką reikia išgirsti.
VERSLO TRIBŪNA
Vidutinė vieno incidento duomenų nutekėjimo žala pasaulyje siekia 4,9 mln. JAV dolerių, o 7 iš 10 kibernetinių atakų taikosi ne į IT sistemų spragas, o į žmogaus klaidas. Darius Povilaitis, „Telia“ kibernetinio saugumo vadovas, įspėja: artėjant Juodojo penktadienio ir šventiniams išpardavimams, dėl išaugusio krūvio darbuotojai gali tapti labiau išsiblaškę ir pažeidžiami. Net ir maža žmogiškoji klaida verslui gali kainuoti labai brangiai.
Tarptautinis investavimo brokeris „Freedom24“, NASDAQ kotiruojamos „Freedom Holding Corp.“ (FRHC) Europos padalinys, Vilniuje atidarė biurą. Čia dirbanti specialistų komanda užtikrins greitesnį ir kokybiškesnį klientų aptarnavimą: nuo pagalbos naudojantis investavimo platforma „Freedom24“ iki asmeninių finansinių konsultacijų ir edukacijų apie siūlomus produktus. Ši platforma suteikia prieigą prie 15 pagrindinių JAV, Europos ir Centrinės Azijos šalių biržų – daugiau kaip 1 mln. akcijų, obligacijų, biržoje prekiaujamų fondų, pasirinkimo sandorių, ateities sandorių ir kitų biržose prekiaujamų priemonių.
Diskusijos apie skaitmeninį suverenumą vis labiau įsibėgėja visame pasaulyje. Šiandienos geopolitinio neapibrėžtumo ir technologinio konkurencingumo sąlygomis natūralu ir būtina, kad valstybės siektų didesnės kontrolės savo skaitmeninei ateičiai. Tikroji dilema yra ne ar šalys turėtų siekti suvereniteto svarbiausiuose sektoriuose, bet kaip tai daryti efektyviausiai.
Vieno didžiausių šalyje mažmeninio tinklo „Norfa“ pirkėjams nuolaidų kortelės pasiūlytos prieš daugiau kaip du dešimtmečius ir per šį laiką taikoma nuolaidų sistema nepatyrė esminių pokyčių. Tai rodo, kad siūlomos lojalumo sąlygos pateisina „Norfos“ pirkėjų lūkesčius. Per š. m. 9 mėnesius pirkėjai, pirkdami su „Norfos“ nuolaidų kortelėmis pagal galiojančias lojalumo sąlygas, į savo nuolaidų korteles gavo apie 11,48 mln. „Norfos“ (N) eurų, kuriais galėjo apmokėti iki 50% pirkinių.
O kaip paklausti šešiamečio, aštuonmečio, dešimtmečio, ko jis nori? Kaip įlysti į jo vidų?
Paprastai. Jeigu nori pamatyti – žiūrėk. O mes ar tikrai žiūrime ir įsižiūrime? Pavyzdžiui, vaikui įdomu drugeliai, o tėvai nori, kad jis taptų teisininku ir imasi priemonių, stengiasi atkalbėti, nukreipti jo mintis, nepalaiko jo tikrojo noro. O jeigu dar tas vaikas pareikštų, kad norėtų savo gyvenimą paskirti kokios nors vienos ypatingos drugelių rūšies tyrinėjimui, tai turbūt prilygtų tėvams šoko būsenai.
Žinoma, visi vaikams savaip nori gero, bet meilės prasmė yra daryti dėl kito tai, ko kitam reikia ir laiku… Ši mintis taip pat yra spektaklyje. Norisi, kad tėvai atsitrauktų ir pažiūrėtų į savo vaiką iš šono, koks jis žmogus, kas jo akyse, viduje, kaip jis pats reaguoja į situacijas, o ne kaip „reikia“ reaguoti.
Ta vaiko atsinešta autentika išsitrina labai greitai, tad reikia jam padėti atsiskleisti. Juk daugeliui pažįstama, kai jaunas žmogus pusę savo gyvenimo praleidžia užduodamas sau tą egzistencinį klausimą – „Tai kas gi aš iš tikro esu ir ko iš tikro noriu?“ Ir, beje, nebūtinai randa atsakymą…
Atkartojate tai, ką ir psichologų bendruomenė nuolat pabrėžia – pastebėti žmogaus autentiškumą, leisti jam skleistis jį palaikant, o ne primetant kažkokius modelius… Pagrindinį spektaklio tikslą įvardijate taip: „Tikiuosi, kad iš šono pamatyti šeimų elgesio modeliai privers visus susimąstyti ir inspiruos keistis“. Čia planas maksimum?
Man užtektų, jeigo po spektaklio tėvai nuoširdžiai apkabintų savo vaikus, o vaikai savo tėvus. Kad pamąstytų drauge, patylėtų…
