Knyga mylintiems visokį Vilnių

Pirmosiose dviejose – „Gidas po miesto periferiją“ (2016) ir „Atgal į periferiją“ (2019), kaip nesunku suprasti iš pavadinimo, A. Kazlauskas „bastosi“ po miesto pakraščius. Ne ką pasikeitė jo maršrutai ir trečiojoje – šįkart jos autorius keliauja iš miesto pietinio pakraščio, Kirtimų, į šiaurinį – Fabijoniškes. 

Paklaustas, kaip ir kodėl susidomėjo marginalinėmis miesto dalimis, A. Kazlauskas, ekskursijas, edukacijas, dienos stovyklas vaikams rengiančios VšĮ „Gatvės gyvos“ steigėjas, pasakoja, jog prieš septynerius metus jam, „pradedančiajam gidui be akademinio istorinio išsilavinimo“, tie pakraščiai pasirodė net įdomesni, originalesni, pagaliau, ten būta kur kas mažiau konkurencijos nei senamiestyje ir visiems gerai žinomuose objektuose. 

„Man labai patinka vaikščioti po Naujininkus, Fabijoniškes, Kirtimus, knygoje aš tiesiog tęsiau tą temą. O pradėjo mane tie objektai traukti... Sakyčiau, kad tai kaip su bet kokiu kitu pomėgiu, tarkim, sunku paaiškinti, kodėl vieni mėgsta vienokią, kiti – kitokią muziką. Matyt, turiu kažkokį natūralų potraukį prie mažiau atrastų, pilkų vietų, labiau melancholiško miesto“, – juokiasi VŽ pašnekovas. 

Nustebimai

Knygoje „Vilniaus gatvės gyvos. Iš pietų į šiaurę“ aprašyti šeši rajonai – Kirtimai, Lukiškės (tiesa, tai ne pakraštys, bet buvęs miesto užkampis, tapęs jo centru), Šnipiškės, Viršuliškės, Šeškinė, Fabijoniškės – ir kelionės po juos. Apstu istorinių nuotraukų, žemėlapių, iškarpų iš laikraščių. Knygą galima tiesiog skaityti, galima ja naudotis kaip kelionių vadovu – kiekvieno skyriaus pradžioje sudėlioti 3–8 km ilgio maršrutai, stebinantys į juos įtrauktais objektais. 

Atsivertus patį pirmąjį – „Kirtimai. Lėktuvai, menas, pramonė, taboras“, nustebina ir pirmasis aprašytas objektas „Simanavičiaus raketa“. Aišku, kad pro ją, gulinčią prie pat S. Dariaus ir S. Girėno gatvės, į oro uostą važiuota daugybę kartų. Ir aišku, kad pirmą kartą apie šį paminklą, skirtą Kazimierui Simonavičiui (1600–1651), Lietuvą visoje Europoje garsinusiam mokslininkui, artilerijos inžinieriui ir išradėjui, perskaitau A. Kazlausko knygoje. Papasakota ir apie patį K. Simonavičių, ir apie jo mokslinę veiklą. 

Tokių inkliuzų autoriaus sudarytuose maršrutuose – per akis. Tame pačiame „Kirtimų“ skyriuje – tai plačiai aprašytas Skulptūros ir vitražo centras, oreivių mūrinukai, Naujasodis prie oro uosto, senoji aerostotis (platus, gausiai iliustruotas, itin įdomus skyrius), Kirtimų stotis, sandėliai ir bazės, lėktuvų stebėjimo aikštelė ir t. t. Žinoma, ir dingę taborai. 

Paklaustas, kaip atranda tuos „nepopuliarius“ objektus, A. Kazlauskas pasakoja, kad rengdamas ekskursijos maršrutą, kuris paprastai būna gana ilgas, jis ieško, kaip sujungti svarbiausius jo objektus, Kirtimų atveju – oro uostą ir taborą. 

„Tarp jų atstumas pėsčiomis – gal trys kilometrai, o aš kaip gidas turiu sugalvoti, ką įdomaus žmonėms papasakoti tarp tų dviejų grandiozinių objektų. Kartais nutinka, kad tarpiniai objektai tampa nebe užpildu, o vos ne pagrindinėmis natomis“, – dėsto pašnekovas, „atviromis akimis žiūrintis į viską, kas yra vienoje ar kitoje geografinėje vietoje“.

Romantiška neromantika

Su knygos autoriumi, 2016 m. išrinktu svetingiausiu Vilniaus gidu, galima sutikti – tebūnie Kirtimai, oro uostas, legendomis apipintas čigonų taboras. Bet koks kaifas jam vaikštinėti po Šeškinę ar Viršuliškes, pilkus sovietmečio miegamuosius rajonus?

„Manau, kad dabar bet kuriam vilniečiui būtų kaifas vaikščioti po Šeškinę vien dėl to, kad miestas labai greitai keičiasi. Dar pieš porą metų atrodė, kad kai kurios erdvės niekada nebus paliestos statybų, bet viskas – neliečiamų vietų nėra, visame Vilniuje sklypai kam nors įdomūs, ir net tokios teritorijos kaip senoji Šeškinė arba Viršuliškių kaimas kinta labai greitai“, – kalba A. Kazlauskas. 

Anot jo, tos pačios senosios Šeškinės namai žymi labai trumpą sovietmečio epizodą, kai asmuo, tiesiog pateikęs prašymą, galėjo gauti sklypą namo statybai, ir per tą 10-ies metų tarpsnį iškilo keli gana įdomūs namų kvartalai. 

Paklaustas apie Viršuliškes, pašnekovas nusijuokia ir „atvejį“ vėl lygina su muzika: 

„Matyt, Viršuliškės yra tas atvejis, kai žmogus, kuris klauso metalo muzikos, negali paaiškinti tam, kuris jos neklauso, kokia gi čia romantika.“  

„Sakyčiau, kad mano, kaip gido ir kaip rašytojo, darbas yra pateikti tokią istoriją ir tokį kontekstą, kad žmogus susidomėtų, pamatytų, kad, o, čia visai įdomu. O Viršuliškėse yra nežinomų objektų, pavyzdžiui, tarpukario Vilniaus viduriniųjų bangų radijo stoties pastatas, kažkada stovėjęs plyname lauke. Dabar jis apsuptas miško, ir net viršuliškiečiai nelabai jo žino, nors tai įdomus modernizmo architektūros paminklas Vilniuje. Jis vis dar stovi, apie jį yra visokių istorijų, pavyzdžiui, kad sovietmečiu iš jo buvo slopinami vakarietiškų radijo stočių signalai“, – dėsto A. Kazlauskas. 

Anot pašnekovo, apie sovietinius miegamuosius rajonus dažniausiai galvojame, kad jie „tiesiog driokstelėjo lygioje vietoje“. Taip, tai atsitikdavo dažnai, bet Viršuliškėse išlikęs visai nemažas kaimo masyvas (iki Antrojo pasaulinio karo Wierszuliszki buvo vienas didžiausių kaimų aplink Vilnių) ir knygos skaitytojus jis skatina keliauti ten vien dėl to, kad to kaimo lieka vis mažiau. 

Iš knygoje aprašytų rajonų pačiam jos autoriui labiausiai patinka Šnipiškės. 

„Patinka dėl pokyčių, patinka dar ir dėl to, kad mano močiutė gyvena viename iš medinukų ir aš labai neblogai pažįstu to rajono virtuvę, kaip ten viskas vyko ir vyksta dabar. 

Ir Kirtimai man patinka – dėl mistikos, dėl romantikos... Ten labai plačios gatvės, ir savaitgalį, kai nurimsta logistika, ten labai faina – atsiveria labai platus horizontas. Vilniaus centre niekada tokio nepamatysi“, – kalba A. Kazlauskas.