„Kino pavasaris“. Po Mariupolio vėliava

Šis filmas – lyg tiesioginė transliacija, visomis prasmėmis, iš anapus. Iš karo, iš miesto, kurio nebėra, iš nebūties. Palikimas režisieriaus, kuris liks Europos kultūros, kino istorijoje, visuomenės atmintyje, bet jau niekada nebepratęs įdėmių ir pranašiškų tikrovės tyrinėjimų – tokie buvo jo sukurti penki filmai. 

Kontrastas tarp „Mariupolio 2“ ir jo premjeros aplinkos Operos ir baleto teatre buvo toks didžiulis, kad tik paryškino filmo ištarmę, sukėlė ypač dramatiškų jausmų vietai, į kurią nukelia M. Kvedaravičiaus užfiksuoti vaizdai, jo balsas, jam kalbantys žmonės. Atviras, be jokių reveransų politikai žvilgsnis į naikinamo miesto pakraštį, į žmones, besirūpinančius gyvenimu šalia mirties.