VŽ lentynoje – naujos knygos
Jokūbo knygos
Olga Tokarczuk, iš lenkų kalbos išvertė Vyturys Jarutis, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022 m.
Geriausia dovana laukiantiems kiekvienos naujos Nobelio premijos laureatės O. Tokarczuk knygos. Šioje ji pasakoja žydų pirklio Jokūbo Franko istoriją ir sykiu originaliai rakursais nagrinėja komplikuotas daugiatautės, daugiakonfesės Lenkijos problemas.
.jpg){kind=spacer}
„Dirbau prie šio romano kaip apsėsta – tema buvo tokia patraukli, kad prarijo visą mano intelektinį dėmesį, buvau tarsi „iškirpta“ iš normalaus gyvenimo. Skaičiau tik knygas, susijusias su XVIII a., domėjausi tik to laikotarpio daile, klausiausi Apšvietos amžiaus muzikos. Bet dabar galiu sušukti: šlovė apsėdimui, nes jis suteikia energijos įsigilinti į reikalingą temą“, – viename interviu yra sakiusi O. Tokarczuk.
Pasak leidėjų, šį daugiabriaunė knyga atveria spalvingo XVIII a. antrąją pusę. 1752 metai. Į Rohatyną Podolėje atvyksta kašteliono Kosakovskio žmona Kotryna ir ją lydinti poetė Elżbieta Družbacka. Vienas į viešnių garbei surengtą vakarienę pakviestų svečių – vietos klebonas Benediktas Chmeliovskis, pirmosios lenkų enciklopedijos autorius. Kunigas ir poetė, du knygas dievinantys asmenys, greitai randa bendrą kalbą.
Šiek tiek vėliau į Podolę atvyksta jaunas, išvaizdus, charizmatiškas žydas vizionierius Jokūbas Leibovičius Frankas. Paslaptingo, iš tolimosios Smirnos (dabar Izmiras, Turkija) atkeliavusio jaunuolio skelbiamos idėjos labai greitai supriešina vietos žydus: vieniems jis – eretikas, kitiems – mesijas, apie kurį susiburia ištikimas mokinių būrys.
Beveik aštuoni šimtai puslapių, kelios dešimtys siužeto linijų ir personažų – tai pritrenkiantis literatūrinis sumanymas, mistinis pasakojimas apie pačią istoriją, tautų likimus lemiančius jos vingius. Knygoje autorė nepaprastai kruopščiai pristato senosios Lenkijos laikus, to meto architektūrą, aprangą, skonius, kvapus ir žmonių santykius (ir šiuo požiūriu neabejotinai bus lyginama su Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“) ir atskleidžia sudėtingą dvasinę tikrovę – tris greta egzistavusias religijas: krikščionybę, judaizmą ir islamą. Pasakodama apie praeitį autorė ieško atsakymų į klausimus, kaip susiformavo šių dienų Rytų ir Vidurio Europos veidas.
Pasak rašytojos, kad skaitytum knygas, reikia turėti tam tikrą kompetenciją, jautrumą, kultūros pažinimą:
„Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios. Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams“, – teigia O. Tokarczuk.
Už „Jokūbo knygas“ O. Tokarczuk pelnė prestižinį lenkų literatūros apdovanojimą „Nikė“ (2015), šis epas neabejotinai prisidėjo prie sprendimo skirti jai Nobelio literatūros premiją. Švedijos akademija, argumentuodama, kodėl 2018 m. Nobelio premiją paskyrė O. Tokarczuk, šį istorinį jos romaną apibūdino kaip rašytojos opus magnum.
27 Toby Obedo mirtys
Joanna Gierak-Onoszko, išvertė Irena Aleksaitė, išleido „Kitos knygos“, 2022.
Dvejus metus Kanadoje gyvenusios lenkų žurnalistės Joannos Gierak-Onoszko knygoje – tikros istorijos apie vietinių Kanados tautų vaikus iš internatinių mokyklų, kurioms dažniausiai vadovavo Bažnyčios atstovai. Tai, kas jose dėjosi, visam laikui paveikė buvusių mokinių, vadinamų išlikėliais, ir jų šeimų gyvenimus.
Dabartinės Kanados teritorijoje internatinių mokyklų tinklas buvo išplėtotas nuo XIX a. Vaikai būdavo atskiriami nuo tėvų, siekiant atversti juos į krikščionybę, įdiegti vakarietišką darbo etiką ir sėslų gyvenimo būdą. Vakariečiai nesuprato, kaip galima šešias vasaros savaites švęsti Saulės ir Troškimo šventę, užuot dirbus laukuose ir kaupus maisto atsargas bei turtus, o autochtonams neegzistavo žemės nuosavybės samprata.
Pradėjusiems lankyti mokyklą vaikams pirmiausia nuskusdavo galvą, nors jų kultūroje tai reiškia nelaimę. Vietoj vardų – tarkim, Waaseyaa (Pirmasis Spindulėlis), Bawaajige (Svajonė) ar Myeengun (Vilkiukas) – mokiniams suteikdavo eilės numerius. Mokykloje jie greitai suprasdavo, kad kūnas jiems nebepriklauso. Dabar tai Šventosios Dvasios buveinė, o ją valdyti gali tik kunigas ar pastorius ir vienuolės. Mokyklų, kuriose vyko nusikaltimai, suskaičiuota 136, sunku patikėti, bet jos veikė dar visai neseniai – iki pat XX a. paskutinio dešimtmečio. Internatuose gyveno mažiausiai 150.000 mokinių
Apie šiuos nusikaltimus tylėta ištisus dešimtmečius, bet jau kurį laiką vyksta teismai, išmokamos kompensacijos, buriasi vietinių tautų atstovų tarpusavio pagalbos terapinės grupės. Autorė pasakoja apie pažeminimą ir prievartą – traumas, kurias vaikystėje patyrę žmonės vėliau ilgus metus bando atsitiesti, aprašo tų mokyklų mokinių patirtis ir jų šiandieninį gyvenimą.
Kitokios istorijos ilgesys. Alternatyvūs (kontrafaktiniai) pasakojimai
Alfonsas Eidintas, išleido leidykla „Baltų lankų vadovėliai“, 2022 m.
Naujausioje savo knygoje dr. A. Eidintas dalijasi alternatyvia, bet realiais faktais ir aplinkybėmis paremta istorija.
VERSLO TRIBŪNA
Lietuviško kapitalo distribucijos įmonė UAB „Sakalas“ įsigijo Latvijos bendrovę SIA „Futurus Food“– vieną didžiausių šalyje maisto produktų ir logistikos paslaugų teikėjų.
Iš šalies gali atrodyti, kad Giedrius Valainis pasiekė viską, apie ką svajoja daugelis vadovų. Jo valdoma kruizinių laivų interjero įmonė „Aros Marine“ šiandien patenka tarp penkių didžiausių pasaulyje šio sektoriaus žaidėjų, o užsakymai čia plaukia iš kelių žemynų. Tačiau pats vadovas sako – sustoti ir užmigti ant laurų jie tikrai neketina. Įmonė jau turi ambicingų užmojų, o prieš juos žengiant G, Valainis nusprendė tiek sau, tiek kitiems komandos vadovams mesti iššūkį, atnešusį ne vieną teigiamą pokytį organizacijoje.
Ilgą laiką darbuotojų metiniai pokalbiai buvo matomi kaip privaloma kasmetinė užduotis vadovams ir darbuotojams, o ne galimybė atviram pokalbiui ir ilgalaikiams susitarimams, tačiau šiandien jų vaidmuo vertinamas iš naujo. Nuotolinis ir hibridinis darbo modeliai, skirtingų kartų lūkesčiai ir technologijų plėtra leidžia metinius pokalbius matyti visai kitoje šviesoje – kaip instrumentą, padedantį išlaikyti ryšį, jausti organizacijos pulsą ir net formuoti naujas darbo kultūros taisykles.
Viena iš didžiausių NT plėtros bendrovių Lietuvoje „KAITA Group“ išpirko dvejų metų laikotarpio 2,5 mln. eurų vertės obligacijas. Ši emisija bendrovei užtikrino plėtrą sostinės Naujamiestyje bei Žirmūnuose statomuose projektuose.
Knygoje istorikas, diplomatas svarsto, kas būtų atsitikę 1940 metais, jei Lietuva būtų buvusi demokratinė? Jeigu būtų stojusi į kovą ir nepriėmusi SSRS ultimatumo?
Pasak leidėjų, prieštaraujančių faktų istorija Lietuvoje pasitelkiama gana retai, ji gali pasirodyti neįprasta, nes… išgalvota. Tačiau išgalvota remiantis tikromis žiniomis, tuo, ką dabar jau gerai žinome tikrai buvus. Todėl yra naudinga, nes skatina domėtis istorija, geriau pažinti praeitį.
„Istorijos mylėtojai dažnai kamantinėja istorikus: kas galėjo atsitikti, jeigu įvykiai tada ar tada būtų klostęsi kitaip, kokios buvo alternatyvos tam, kas įvyko? Kviečiame kartu paanalizuoti istorinius faktus ir pasvarstyti, kaip net viena smulkmena galėjo pakeisti istorijos vyksmą“, – sako A. Eidintas.
Džiaugsmo virtuvė
Jolita Bernotienė, Onutė Grigaitė, išleido leidykla „Aukso žuvys“, 2022 m.
Labai Kalėdiška, pažintinė gastronominė knyga apie viduramžių vienuolę, mistikę, Bažnyčios mokytoją, gydytoją, žolininkę, filosofę, muzikę ir šviesuolę šv. Hildegardą Bingenietę.
Vienuolė pristatoma kaip savo epochą pralenkusi kūrėja, kurią dėl universalumo galima vadinti moteriškąja Leonardo da Vinci pirmtake.
Knygos autorės, pasakodamos apie šventosios gyvenimo kelią ir mokymą, supažindina ir su jos puoselėtais sveikos gyvensenos ir mitybos principais, pateikia šiuolaikiškai interpretuotų patiekalų receptų, kurių sudedamosios – sezoniniai augalai iš mūsų laukų, pievų, daržų, sodų.
Puikiai iliustruotoje knygoje – 56 patiekalų receptai, sukurti laikantis šv. Hildegardos patarimų ir pritaikyti prie šių dienų produktų ir skonių,
Jolita Bernotienė yra ekonomistė, istorijos ir gastronomijos entuziastė, Vilniaus miesto gidė, knygų „Karalienės Bonos virtuvė“ ir „Ponios Smetonienės virtuvė“ sumanytoja ir bendraautorė. Onutė Grigaitė – gamtos mokslų daktarė, ekologė, tirianti augmeniją, knygos „Raiste“ bendraautorė, gamtos gidė.
