Vilniuje prasideda tarptautinis dokumentinių filmų festivalis

Dokumentinio kino atgimimas nei naujiena, nei ką nors stebina. Ilgą laiką buvęs paraščių žanras, įgijęs įvairių būdų pasakoti apie pasaulį ir žmogų, dabar dokumentinis kinas savo įvairove dažnai lenkia vaidybinio kino kūrėjų fantaziją. 

Tačiau, pasak Vilmos Levickaitės, vienos iš festivalio programos sudarytojų, „dokumentinis kinas nėra tiesioginė tikrovės refleksija. Jis yra režisieriaus ar pagrindinių personažų konstruojama realybė, savotiška jų kuriama tikrovės architektūra“. Todėl festivalis šiemet „kviečia susimąstyti, kur prasideda ir kur baigiasi realybė dokumentikoje, kartu – ir žiūrovo (pa)sąmonėje“. 

Pagrindinė ir restrospektyva

Festivalio formatas nesikeičia, jį sudaro trys tradicinės – pagrindinė ir specialioji programos, bei retrospektyva, ir kelios lydinčiosios programos.

Pasak rengėjų, festivalio tema įvairiais rakursais skleidžiasi pagrindinėje programoje, į ją įtraukti šeši nauji filmai, rodyti prestižiniuose dokumentikos festivaliuose. 

Retrospektyvinė programa pristatys italų dokumentininkės, antropologinio kino kūrėjos Cecilios Mangini (1927–2021) filmus. Kartu su didžiuoju italų kino meistru Pieru Paolo Pasolini (1922–1975) dirbusi menininkė savo kaip režisierės karjerą paskyrė nekanoninėms, paribių temoms: industrializacijos laikotarpiu fiksavo senuosius kaimo ritualus, marginalizuotų žmonių kasdienybę, moters padėtį patriarchalinėje Italijos visuomenėje.

VDFF parodys tris C. Mangini trumpametražių filmų, sukurtų 1960–1974 m., programas. Pirmojoje – pačios režisierės, jos sutuoktinio režisieriaus Lino Del Fros ir režisieriaus Gianfranco Mingozzi ankstyvosios kūrybos filmai. Juose – Pietų Italijos žmonių kasdienybė, persmelkta mitinio mąstymo ir ritualų, lydėjusių svarbiausius gyvenimo įvykius: santuoką, darbą, ligą ir mirtį.

Antrojoje retrospektyvos programoje C. Mangini kamerą atsuka į Italijos žmones, nepriklausančius galios struktūroms: moteris, vaikus ir skurdžiai gyvenančius, tačiau apie gražesnę ateitį svajojančius jaunuolius. Empatiškuose ir veržliuose kūrėjos filmuose kvestionuojami lyčių vaidmenys, pasirinkimo laisvės egzistavimas ir visuomenės primesti autoritetai.

Trečiojoje programoje – Italijos miestai ir miestiečiai. Pasak Onos Kotrynos Dikavičiūtės, sudariusios retrospektyvinę programą, „gražiai nufilmuotuose, greito tempo filmuose režisierė kelia klausimus apie vartotojišką miesto kultūrą, klasių skirtumus ir atsiskleidžia kaip tikra trumpo metro dokumentikos meistrė“. Beje, ilgus metus C. Mangini filmus cenzūravo specifinė Italijos sistema, kontroliavusi dokumentinio kino kūrėjų veiklą. 8-ojo dešimtmečio pradžioje finansavimas jos filmams visai nutrūko, tai lėmė ilgą kūrybinę režisierės pertrauką, trukusią iki 2013 m.

Specialiojoje programoje – Černobylis

Teminę festivalio programą sudarė Ukrainos Nacionalinio Oleksandro Dovženko kino centro archyvaras Oleksandras Teliukas. Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ kviečia į atominį miestą pažvelgti socialinę utopiją dekonstruojančiu žvilgsniu. Pasak O. Teliuko, į šią programą jis atrinko filmus, kurie nufilmuoti iškart po avarijos ir dėl savo dokumentinio pobūdžio yra kur kas vertingesnė medžiaga nei populiarusis serialas „Černobylis“ (2016). 

Anot Eglės Maceinaitės, vienos iš festivalio programos sudarytojų, „ši konceptuali programa rodo ne tik Černobylio avarijos kronikas, bet klausia, kaip Ukrainos dokumentiniame kine radosi šios katastrofos reprezentavimo būdai. Filmuose programos sudarytojas atskleidžia daugybę užrakintų ideologinių simbolių, taip pat utopines Sovietų Sąjungos idėjas, kuriomis remiantis buvo pastatyti ištisi miestai“.

Iš Kyjivo atvykęs O. Teliukas programos filmus pristatys prieš visus seansus (rugsėjo 23, 24 ir 25 d.) „Skalvijos“ kino centre, o visos pajamas už programos „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ seansus bus skirtos Ukrainos kiną remiančioms organizacijoms.

Apie erdves, namus ir draugus 

Ir dar vienos, mėgėjiško kino programos „Apie namus ir draugus“ seansas bei ekspozicija skirta besidomintiems mažiau nagrinėtomis dokumentinio kino praktikomis. Joje pristatomi XX a. 7–9 dešimtmečiais sukurti Lietuvos kino mėgėjų filmai, jų peržiūra nemokama.

Pasak rengėjų, festivalio temą taikliai atlieps bendra VDFF bei Architektūros fondo kino programa. Vilniuje vyksiančio tarptautinio architektūros simpoziumo „Erdvės politika“ metu festivalis pristatys filmą apie ukrainiečių architektą ir tapytoją Florianą Jurijevą bei garsiausio olandų dokumentikos autoriaus Berto Haanstros trumpametražius filmus.

Autentiški Vilniaus miesto bruožai ir jų transformacijos skleidžiasi festivalį atidarančiame Eitvydo Doškaus filme „Čia buvo Vilnius“ (2021). Šią miesto simfonijos žanro dokumentiką pirmą kartą Lietuvoje pamatyti ir išgirsti VDFF kviečia į Lietuvos medicinos bibliotekos senąją kino salę, kur specialiųjų seansų – peržiūrų-koncertų – metu filmo garso takelis bus atliekamas gyvai.

19-asis VDFF rugsėjo 22–spalio 2 d. vyks Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.