Premjeriniai „Kapulečiai ir Montekiai“ – gana niūrus spektaklis
Spektaklio kūrėjai – tie patys, kurie LNOBT statė Jules’io Massenet operą „Manon“: režisierius Vincentas Boussard’as (Prancūzija), scenografas Vincentas Lemaire’as (Belgija). Prie jų šį kartą prisidėjo kostiumų dailininkas, garsus prancūzų dizaineris Christianas Lacroix ir šviesų bei vaizdo projekcijų dailininkas Guido Levi (Ispanija). Šis „Kapulečių ir Montekių“ pastatymas jau rodytas Barselonos Gran Teatre del Liceu, Bavarijos valstybinėje operoje Miunchene ir San Fransisko operos teatre.
Spektaklio muzikinis vadovas – italų dirigentas Sesto Quatrini, sužavėjęs Vilniaus publiką pernai vykusiame latvių primadonos Kristines Opolais koncerte. Dirigentas – Robertas Šervenikas, choro meno vadovas – Česlovas Radžiūnas.
V. Bellini „Kapulečiai ir Montekiai“ yra viena iš pagrindinių itališkojo bel canto operų. Jos premjera vyko 1830 m. Venecijos teatre „La Fenice“. Lietuvoje ji niekada nebuvo statyta, o iš V. Bellini operų LNOBT buvo rodoma vienintelė „Norma“ – populiariausias kompozitoriaus veikalas. Nors „Kapulečiai ir Montekiai“ yra išgarsinta didžiausiose pasaulio scenose ir atliekama ryškiausių operos žvaigždžių, o muzikinis smalsumas skatina laukti kiekvieno naujo, gyvai negirdėto kūrinio, naujasis pastatymas Vilniuje neįtikino.
Premjeriniai „Kapulečiai ir Montekiai“ – gana niūrus spektaklis. Tiek kūrinio siužetas, tiek pastatymas nėra džiugūs (nors muzika – visai negniuždanti). Įbaugintą ir demoralizuotą Džuljetą už nemylimo Tebaldo verčia tekėti žiaurus tėvas, o ji net raginama Romeo atsisako bėgti. Pastarasis, regis, naudojasi emociniu šantažu ir yra nelabai panašus į jautrų „klasikinį“ Shakespeare’o jaunuolį (Felice Romani parašytas operos libretas paremtas ne Shakespeare’u, bet italų renesanso legenda). Galbūt toks siužetas paskatino statytojus imtis šiuo metu gana populiarios, XIX a. „gotikinio“ siaubo dvasią atgaivinančios krypties (kuri ypač mėgstama statant pagal siužetą artimą G. Donizetti „Liučiją di Lamermur“): niūrios spalvos, ekspresionistinis psichologizmas, it pamišę herojai ir pan. Pasirinkimas logiškas, bet emociškai – ne itin paveikus. Galbūt minimalistiniu scenovaizdžiu statytojai į pirmą planą norėjo iškelti muziką ir atlikėjus, bet iš tiesų šalta ir nekomunikuojanti scenos erdvė nepadėjo atlikėjams užmegzti ryšio su publika. Vienintelis scenografijos pliusas tas, kad sumažinus erdvę geriau skambėjo atlikėjų balsai.
Kas toji kriauklė?
Scenovaizdis buvo papildytas keletu mįslingų akcentų. Antai Džuljetos kambaryje ore kybanti dviejų įsimylėjėlių skulptūra atrodo taip, lyg ant „Manon“ spektaklyje irgi kabėjusio didelio krucifikso būtų uždėta moters skulptūra. Ką tai simbolizuoja? Kankinamą meilę? Dar sunkiau iššifruojama didelės baltos vonios kriauklės (lyg atkeliavusios tiesiai iš „Senukų“) reikšmė. Jos funkcija aiški: Džuljeta ropštėsi ant kriauklės tiesdama rankas į skulptūras – į meilę, laisvę, laimę... Bet kas yra toji kriauklė kaip sceninis ženklas? Gal tai aliuzija į kadrus iš filmų, kai įkaitai bando bėgti pro vonios langelį? Kalbant apie mizanscenas, regis, kad solistės rizikingas fizinis balansavimas ant scenos atbrailos režisieriui atrodo labai paveikus: nors čia nebuvo akrobatinio šuolio (kaip „Manon“), bet Džuljetą dainuojančiai Viktorijai Miškūnaitei laikant pusiausvyrą teko įdėti ir fizinių pastangų. Režisūrinio sprendimo prasmė aiški, bet poveikiui kažko pritrūko.
Autentiška, itališka
Žinoma, didžioji „Kapulečių ir Montekių“ intriga yra ta, kad Romeo ir Džuljetą dainuoja dvi moterys. Nors vadinamasis kelnių vaidmuo (travesti) operoje nėra retenybė, jis visada suteikia savotiško pikantiškumo. V. Bellini Romeo partiją parašė mecosopranui savo širdies draugės primadonos Giudittos Grisi prašymu. Dainuoti Romeo operos solistei – lyg dramos aktorei vaidinti Hamletą. Ir iššūkis, ir meistriškumo įrodymas. Lietuviškasis Romeo – Eglė Šidlauskaitė – pasirodė verta tos plejados garsiųjų divų, kurios dainavo ir iki šiol dainuoja Romeo. Sužavėjo aukšta E. Šidlauskaitės dainavimo kultūra, gražus tembras, puiki technika – išgirdome autentišką itališkąjį bel canto.
Džuljetos partiją Bellini rašė, žinoma, irgi primadonai Marijai Caradori-Allan. Džuljetą dainavo ir garsioji Maria Malibran bei kitos XIX a. primadonos, šiais laikais visi puikiai žinome Anną Netrebko (ir Eliną Garančą kaip Romeo). Džuljetos partija – graži, efektinga, sudėtinga. Viktorija Miškūnaitė – dabartinė LNOBT žvaigždė – ją atliko stabiliai, bet pristigo geidžiamo tokio tipo muzikoje balso lygumo, vientisumo. Galbūt solistė patiria pereinamąjį laikotarpį: neseniai ji interviu minėjo, kad rengdamasi „Kapulečiams ir Montekiams“ tobulinosi pas italų pedagogę, kurios metodika yra visai kitokia, nei dainininkė iki šiol vadovavosi. Tai leidžia tikėtis rudenį išgirsti tikrąjį, tobuląjį bel canto.
Gerai pasirodė kiti solistai. Tebaldo ariją operos pradžioje ryškiai padainavo tenoras iš Portugalijos Carlosas Cardosas, Lorenco vaidmeniu sėkmingai debiutavo baritonas Žygimantas Galinis, Liudas Mikalauskas, kaip visuomet, įtaigiai vaidino ir dainavo Džuljetos tėvą Kapelijų.
Orkestras muzikos vadovo Sesto Quatrini buvo vedamas tinkama kryptimi, choras – puikus. Tik užsitęsusios pauzės tarp paveikslų keičiant dekoracijas prailgo, kaip ir neplanuota antroji pertrauka tarp veiksmų. Reikia tikėtis, kad rudenį spektaklis jau bus nusistovėjęs ir eisis kaip iš pypkės.
