Renesansinis Vilnius. Didžiausias Europos miestas ir įvaizdžio fiasko

Jei kas iš kapinių grįžęs panaršytų „Google“, nesunkiai atrastų, kad Viršupio vietos praeitis šlovingesnė, tai nėra tiesiog Vilniaus pakraščio vieta, kur kapinės ir daug sodų. Kadaise ši vieta buvo karališkos vasaros rezidencijos vieta, taigi kiekvienas šiose apylinkėse rausiantis žemę ir auginantis agurkus gali tikėtis rasti bent jau renesansinę plytą, o gal ir kokį lobiuką. Tiksli šios rezidencijos vieta nežinoma iki šiol, o ir apskritai jos egzistavimas primirštas ir nustelbtas Valdovų rūmų ar Sapiegų vasaros rezidencijos atkūrimo karštligės. Tačiau dailininkui, XVI a. nupiešusiam pirmąjį Vilniaus žemėlapį, spausdintą topografų Brauno ir Hogenbergo pasaulio miestų atlase, čia buvusi rezidencija pasirodė vienas svarbiausių miesto objektų, ji buvo ir žemėlapio legendoje.

Vilnius apskritai yra gerai saugomų paslapčių miestas. Jo paslaptys kitokios nei visos kitos. Paprastai paslaptys turi įprotį tapti nepaslaptimis. Žmonės jomis neišvengiamai paslapčiomis dalijasi (nors yra krauju ar dantimis pasižadėję tylėti), ir paslaptis virsta gandu, paskui – straipsniu, vėliau – pokalbio tema televizijos studijoje. Paslaptis turi savo gyvenimo ciklą, jis dažniausiai nėra labai ilgas.

Vilniaus paslaptys taip pat išlenda iš maišo. Tik kai išlenda, greitai sulenda atgal, nes kažkodėl jų tokia prigimtis – trauktis, o ne plisti. Todėl Vilnius – labai įdomus miestas. Gal dėl to, kad gyvenamas ne tų, kurie jį sukūrė? Štai aš dabar tarškindamas klavišais sėdžiu Vagių ir Sukčių gatvių sankryžoje. Kitoje Vagių gatvės pusėje – smėlingas kartuvių kalnelis, kadaise priklausęs pranciškonams, kurie jį mielai nuomodavo magistratui kartuvėms įrengti (krikščioniškas verslas, ar ne?). Ant kalnelio – dabar darželis. Karma comes and karma goes. Smėlėtas kalnelis, apaugęs senais medžiais, kadaise buvo rajono žydų mėgstama vieta savo auksui užkasti. Kadangi daugelis tų žydų aukso pasiimti negrįžo, kaimynas Alikas su sūnumi prie ruso buvo turtingas žmogus – vis kokią auksinę grandinę ar puodą iškapstęs parduodavo į pogrindį ir neblogai gyveno. Aliko babytė iki šiol su tigriniu treningu po kiemą vaikšto. Po kito kaimyno Valeros langu ilsisi senyva žydė. Po žeme, nes kadaise neatlaikė akistatos su Vermachtu. Tai tik mūsų kiemo paslaptėlės. Kiemų Vilniuje daug. Paslapčių – dar daugiau.

Renesanso Vilnius

Daug paslapčių pagimdė nuosmukis, prasidėjęs nuo 1655 m. karo: Vilnius menko, per jį ėjo armijos su ereliais herbuose ir be jų, keitėsi gyventojai. Bet kaip įdomu būtų pažvelgti į XVI a. auksinius laikus išgyvenusį Vilnių? Neabejoju, intriga nenusileistų Andriaus Tapino „Vilko valandos“ alternatyviai realybei: Vilnius – didžiausias Europos miestas, ne procentais, o kartais lenkiantis kitus konkurentus. Kas žino, kaip viskas būtų susiklostę, jei XVI a. būtų užsitęsęs? Pafantazuokime keliaudami po tų laikų miestą. Tiesa, tik Brauno ir Hogenbergo atlase.

Man įdomiausias užsiėmimas yra tą planą nagrinėti ir bandyti susidaryti to meto miesto kasdienio gyvenimo paveikslą, pajusti kvapus ir garsus, tarsi išdidžiai pasidabinus aksomine pelerina ir renesansine apykakle pasivaikščioti po kadaise neslėpusį didybės miestą (neabejoju, to meto prašalaičiai būtų įvertinę ne tik aprangos aksomą, tačiau ir aukštą ūgį ar visus dantis burnoje). Taigi.

Brauno atlaso plane nemažai informacijos apie miesto aplinką, tik reikia skaityti tarp eilučių. Rodoma daug katalikiškų bažnyčių, tad būtų galima teigti, kad mieste dominavo katalikai (girdite varpus sekmadienio rytą?), tačiau kiti šaltiniai teigia, kad iki 1579 m. Vilniuje buvo ir bent 17 stačiatikių cerkvių. Taigi, regis, gana kryptingai kuriamas katalikiško miesto vaizdas, nes plane nurodyta tik viena stačiatikių bažnyčia – Der Griehe Kirche, man žinoma kaip Voskresensko, dabar nunykusi. Jos vietoje yra Genocido ir rezistencijos tyrimų centras, ir tik Stiklių gatvės fasadas su didžiuliais arkiniais langais išduoda, kad čia ne šiaip namas, o tiesiog naujus nuomininkus turintis Dievo butas. Ta pati buvo nepagrindinė to meto stačiatikių šventovė (pagrindiniai jų maldos namai pastaruosius 499 metus yra Šv. Dvasios cerkvė).

Jei sąlygiškai susiesime tautiškumą su religija, bevaikštant atrodys, kad Vilnius buvo daugiausia gyvenamas lietuvių ir lenkų, o rutėnai (stačiatikiai) sudarė mažumą. Tai taip pat netiesa, nes to meto suolininkų teismą turėjo per pusę sudaryti katalikai ir stačiatikiai, taigi rutėnai sudarė bent pusę Vilniaus krikščionių gyventojų. Planas taip pat neatspindi kitų konfesijų padėties: nekalbama apie reformatus (protestantus, kalvinistus), kurie tuo metu tikrai turėjo maldos namų pačiame centre; judėjus, kurių didžioji sinagoga buvo pastatyta XVI a. antroje pusėje; musulmonus totorius ir karaitus karaimus, kurie greičiausiai turėjo savo maldos namus. Totoriai tekstinėje plano dalyje aprašomi kaip „gyvenantys užmiestyje, daugiausia dirbantys vežikais arba pirklių palydovais – tikriausi vingriai iš A. Tapino knygos. Gali būti, kad kitų religijų pastatai nenurodyti tyčia, siekiant paryškinti katalikišką miesto charakterį – juk maždaug tuo metu Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teismuose buvo vartojamos net šešios kalbos, net armėnų. Išvadas darykite patys.

Brauno atlasas pateikia sultingą porciją informacijos apie miesto gyventojus. Žemėlapyje aiškiai išsiskiria tvarkingos gatvės miesto sienos viduje ir padrikas užstatymas už miesto sienos, kur gatvės neaiškių kontūrų, dažnai niekur neveda, aiškiai vargingi kvartalai. Žemėlapyje minima ligoninė (greičiausiai špitolė – vargingųjų, nebeišgalinčių elgetauti prieglauda). Miesto gyventojai aprašomi kaip primityvūs ir nevalyvi, mėgstantys gerti, nors vyno neturi (alų, matyt, seniai mėgstame), miegantys ant kietų suolų (minkštai miegoti laikyta nuodėme), namuose nėra jokios puošybos ar prabangos. Taip pat gyvena ir turtingieji, tik skiriasi jų drabužiai, jie yra puošnesni, dabinti auksu ir sidabru. Aprašyme minima, kad jokiame kitame pasaulio mieste nėra tiek daug aklų žmonių, ir paaiškinama, kad čia dėl dūminių ugniakurų namuose, nes dūmai išgraužia akis. Miestiečiai neturi tvartų, gyvuliai gyvena kartu su šeimynykščiais. Šalimais ant suolo ilsisi tik ką pagimdžiusi namo šeimininko žmona, kuri po 3 ar 4 dienų grįš prie buities darbų. Jaučiate favelos kvapą?

Atlaso teksto autorius išskiria Vilnios upės apsuptą rajoną (oficialus pirmasis Užupio respublikos paminėjimas), kurį aprašo kaip „itin vargingą, esantį nuošaliau dėl skurdo, jame nėra gatvių, namai sustatyti be tvarkos, lyg stebuklo ar atsitiktinumo valia, tik dėl barbariškų gyventojų užgaidos.“

Rašo, kad priemiesčių gyventojai yra vergai iš prigimties, tamsūs, tingūs, purvini, be laisvės troškimo. Rašo, kad šeimininkai vergus gali išlaikyti tik negailestingai su jais elgdamiesi, nes nuo šeimininkų, su tarnais besielgiančių gerai, vergai bėga. Miestiečiai, apsvaigę nuo midaus, šilto vyno ar alaus, lengvai veliasi į muštynes, kurios neretai baigiasi rimtais sužalojimais. Sako, užsieniečio nužudymas nėra laikomas rimtu nusikaltimu, ir žmogžudys gali lengvai išsisukti su 16 talerių bauda, o jei auka palaidojama anksčiau, nei baigiasi bylos tyrimas, nusikaltėlis gali likti ir visai nenubaustas dėl įrodymų trūkumo. Achem, atsargiai kostelime, nusisegame baltą renesansinę apykaklę ir baltus savo dantis slepiame trijų dienų šeriais apžėlusiomis lūpomis. O mažu pasitaikys koks nuo midaus apšilęs vietinis niežtinčiais krumpliais...

Aprašyme pabrėžiami miestiečių tamsumas, agresyvumas, miesto nesaugumas, gaji pagonybė. Tai atspindi ir planas – netvarkingos gatvės, beformiai kvartalai.

Miesto plane išskiriamos krautuvės, parduotuvės („Der Cletken“). Taigi lyg ir nužymimas tam tikras komercinis miesto rajonas. Taip pat randame „Die Moskowiten hoff“ (Moskovijos pirklių namus, aula Rutenorum) ir „Das Deutsch haus“ (Vokietijos pirklių namus). Šie objektai žymi prekybos su rytiniais ir vakariniais kraštais mastą. Aprašyme nurodyta, kuo prekiauja maskviečiai – vilkų, baltųjų lapių, leopardų, šermuonėlių, sabalų kailiais. Tai rodo, kad prabangos prekių bent jau tranzitas buvo intensyvus, o galbūt dalis šių kailių likdavo ir Vilniuje. Be to, prekybos ryšiai geografiškai platūs, nes nei leopardai, nei poliarinės lapės tuometinės Maskvos kunigaikštystės valdose nesiveisė.

Kalbant apie Brauno laikų Vilniaus aplinką, reikia paminėti, kad į miestą patekti buvo sunku. Rašoma, kad į miestą įmanoma keliauti tik žiemą, nes aplinkui supa pelkės ir miškai, o „nepakenčiami keliai, vedantys į miestą, išvažiuojami tampa tik kai pelkės ir aplinkiniai ežerai pasidengia ledu.“ O taip. Niekas nepasikeitė. Anksčiau – pelkės, dabar – duobės asfalte...

Dar daug dalykų sužinotume, jei užtektų drąsos ilgiau pasivaikščioti. Pamatytume, kad čia tikras regiono centras – yra ir karaliaus, ir vyskupo rūmai, vaivados namai. Pamatytume, kad anksčiau Neris gyveno gerokai intensyviau – virė sielių prekyba, krantinės buvo ištisai apstatytos pastatais. Išgirstume malūnų Neries pakrantėse gaudesį, Vokiečių gatvėje girdėtume monetas kalančių presų stuksėjimą, pamatytume, kad ne taip seniai pastatyta miesto siena jau griūva. Išvystume ir užuostume dar viduramžių gotikinį miestą, didelį, kiek apleistą, traukiantį varguolius geresnio miesto pažadais, ir turbūt jų dažnai netesiantį. Bet jau temsta, midus ir vynas į gatves gena įkaitusius miestelėnus, kurių gretų turbūt dar nepapildo inteligentiškesni Akademijos studentai, todėl traukiame į vietos smuklę ir bandome apibendrinti dienos įspūdžius.

Vilnius ir kiti atlaso miestai

Visada įdomiausia yra pasilyginti. Su kaimynu, bendradarbiu. Kieno laikrodukas geresnis, kieno dyzelinis mažiau juodo dūmo meta. Taigi ir mes savo Vilnių palyginkime su kitais XVI a. miestais. Aukso amžius tai aukso amžius, bet kaip kiti gyvena, kol mes čia savo auksinį XVI a. vargelį vargstame?

Tame pačiame atlaso leidime dar rasime 19 miestų planus ir aprašymus. Nagi pasilyginkime su kuo nors. Gal su Edinburgu (nes tai vienintelis III leidimo atlase vaizduojamas miestas, kuris kartu su Vilniumi turi prierašą „metropolis“), Karaliaučiumi (nes tai geografiškai netolimas, strategiškai visomis prasmėmis svarbus miestas, taip pat sostinė), Ciurichu ir Grenobliu.

Nesu labai išmintingas, todėl lyginti ėmiausi paprastu būdu. Išspausdinau šių miestų žemėlapius didesniu masteliu, pasiėmiau smeigtuką ir pradėjau skaičiuoti namus. Kiek kuriame mieste yra namų? Kiek bažnyčių? Kurie namai mediniai, kurie – mūriniai? Gal tai visai daug byloja?

Rezultatai:

• Ciurichas: 781 mūrinis namas, 4 kulto pastatai;

• Edinburgas: 362 mūriniai namai, 2 kulto pastatai;

• Grenoblis: 483 mūriniai namai, 18 kulto pastatų;

• Karaliaučius: 553 mūriniai namai, 4 kulto pastatai;

• Vilnius: 121 mūrinis namas, 2401 medinis namas, 13 kulto pastatų.

And the winner is.... VILNIUJE – 2 401 pastatas ir 13 bažnyčių! Pergalė, tiesa, saldi, bet kiek kvepia anaboliniais steroidais – pastatų daug, bet dauguma jų – mediniai. Iki kito miesto gaisro, taip sakant... Kituose miestuose nepavyko rasti nė vieno medinio pastatuko, visi mūriniai, gražūs, nedidukai, kelių aukštų. Bet jų mažai, o Vilnius tikrai daro įspūdį dydžiu. Net palyginus su Roma, Amžinuoju miestu, Vilnius atrodo didesnis. Ne tvarkingesnis, ne gražesnis, ne galingesnis – didesnis. Tikra tų laikų Maskva.

Ką dar matome? Gausus Vilniaus priemiesčių užstatymas yra unikalus, nes kitų miestų už sienos esančios dalys beveik neužstatytos. Tai pastebimas Vilniaus savitumas, nes kituose miestų planuose už miesto sienos pastatų yra labai mažai. Net Karaliaučiaus, kuris neturėjo miesto sienos, plane miestas koncentruotas, aiškių kontūrų, neamorfiškas – priešingai negu Vilnius.

Krinta į akis, kad Vilniuje gana vangiai panaudojamas vandens ūkis. Kituose lyginamuose miestuose, išskyrus Edinburgą, matyti intensyvi su vandeniu susijusi veikla: gaudyklės, užtvaros, lieptų sistemos su pastatais, užstatyti tiltai. O Vilniuje matomas vos vienas tiltas (dabartinis Žaliasis), tiesa, užstatytas pastatais.

Kariniai Vilniaus įtvirtinimai atrodo gana primityviai. Miesto siena parodyta vietomis apgriuvusi, neaiškios formos, be bastionų ir kampinių bokštų. Kitų miestų įtvirtinimai atrodo gerokai rimčiau. Ciurichas smarkiai fortifikuotas, panaudojant vandenį, dvigubas gynybines sienas, daug gynybos bokštų. Grenoblis įtvirtintas dviguba miesto siena, kurių kiekviena turi po vandens griovį, parodyta daug bokštų. Edinburgas apjuostas primityvia siena, tačiau ši yra tvarkingos geometrijos, su 12 gynybos bokštų visu perimetru. Karaliaučius neturi miesto sienos, tačiau centrinė jo dalis įtvirtinta sumaniai panaudojant vandenį. Peršasi išvada, kad arba Vilnius buvo įtvirtintas gerokai prasčiau nei Vakarų Europos miestai dėl vietinių fortifikatorių nekompetencijos, arba miesto įvaizdis suformuotas tikslingai, pabrėžiant miesto nesaugumą, atsilikimą ir barbariškumą.

Įdomiausias faktas yra akivaizdus Vilniaus didumas skaičiuojant pastatus ir maldos namus. Ar tikrai kiti miestai buvo smarkiai mažesni? Ar racionaliuose mūriniuose kelių aukštų namuose tiesiog tilpo gerokai daugiau gyventojų? Ar Vilniaus miesto planas yra tarsi ditirambas miesto didybei – tikrai ar tariamai? Nepamirškime, kad tikrasis planas greičiausiai buvo pieštas Žygimanto Augusto pirmosios žmonos, jaunosios karalienės Elžbietos von Habsburg palydos asmens.

Labiausiai tikėtina versija vis dėlto galėtų būti tokia: Vilnius buvo reikšmingas ekonominis, politinis vienetas, greičiausiai išsiskiriantis ir dydžiu (atsiminkime užrašą „Metropolis“ prie miesto pavadinimo). Gali būti, kad Kelne kartografai tiesiog pritrūko orientyrų: aplinkui buvo mažai kitų didelių miestų, nebuvo išskirtinių reljefo tapatumo ženklų – kalnų, krioklių, jūrų, ežerų. Miestas negarsėjo (bent jau to nepatvirtina dokumentai) jokiais gaminiais, amatais ar prabangos prekėmis. Bet tai buvo ryškus Vakarų civilizacijos rytinio pakraščio riboženklis: katalikybės teritorijų pabaiga, už kurios plytėjo neįvardytos Rusios žemės, mongolų ordos, stačiatikybė; Vilnius buvo antermurale christianitatis (lot. krikščionybės priešsienis). Tokia išskirtinė kultūrinė, geografinė ir politinė pozicija galėjo sukurstyti kartografų vaizduotę nupiešti miestą tokio dydžio, kokio jis galbūt nė nebuvo. Tokio kultūrinio požiūrio apraiškų į žemėlapių sudarymą viduramžiais ir renesanso laikotarpiu pateikia ir žemėlapių tyrėjas Denis Woodas, kaip įprasta epochai, dirbtinai išpūsdamas ir padidindamas su krikščionybe ar katalikybe susijusius aspektus ir sumenkindamas kitas kultūras.

Todėl Brauno ir Hogenbergo atlase rodomas Vilniaus vaizdas yra itin sudėtingas. Regis, autoriai nenori pagražinti tikrovės – aplink miestą nerodomi dirbami laukai, neslepiami tušti plotai miesto viduryje, bažnyčios nėra išryškintos, o tekstas plane – itin kritiškas. Tačiau miestas rodomas didelis, palyginti su kitais miestų planais, ir vadinamas „metropoliu“. Galima daryti prielaidą, kad autoriai nėra įkvėpti Vilniaus kultūros, tačiau pripažįsta jo reikšmę ir pabrėžia ją parodydami dydį. Kritiškas planą lydintis tekstas leidžia suprasti, kad tai nėra miesto panegirika. Taigi šis planas leidžia įvertinti ir kuriamą Vilniaus miesto įvaizdį: svarbus ir didelis komercinis metropolis, tačiau netiesiogiai parodoma, kad jis mažumytį atsilieka technologiniu, kultūriniu, karybos požiūriais. Biotechnologijų tais laikais dar neturėjome.

Autorius yra studijos „Aketuri Architektai“ architektas (www.aketuriarchitektai.lt).