Nobelio premijos laureato versija: kodėl mes mirštame

Venki Ramakrishnanas, indų kilmės JAV ir Didžiosios Britanijos fizikas bei molekulinis biologas, Nobelio premijos laureatas. „Wikipedia“ nuotr.

„Gyvenimo trukmė susijusi su evoliucija, kuri padidina jūsų genų perdavimo tikimybę. Mums, žmonėms, šis išteklių balansas suteikia maksimalią maždaug 120 metų gyvenimo trukmę. Tačiau tai nereiškia, kad negalime pakeisti biologijos ir įsikišti į senėjimo procesus“, – sako Venki Ramakrishnanas, fizikas bei molekulinis biologas, 2009 m. su kolegomis įvertintas Nobelio chemijos premija. Savo naujoje knygoje mokslininkas nagrinėja pastangas pailginti gyvenimo trukmę keičiant mūsų fiziologiją.

Pavasario, atrodytų, laukia visi, tačiau ne visiems jis teikia džiaugsmą – kaip neišgalvota rudens ar žiemos depresija, lygiai taip pat neišgalvota ir pavasarinė. Psichologė Aurelija Ananjevaitė kita proga VŽ yra sakiusi, jog rudens ir žiemos depresiją pažįstame geriau – ją lydi slogi nuotaika, liūdesys, mieguistumas ir nepaaiškinamas nuovargis. O pavasarį, bundant gamtai, mums būdingas nerimas, dirglumas, dažnesnė nuotaikų kaita.

Paradoksalu, jog atsigaunanti gamta dalį žmonių veikia priešingai, t. y. kelia minčių apie mirtį. Nuo gilios senovės žmonės darė, ką galėjo, siekdami ją apgauti, o dabar vis dažniau klausia, ar mūsų laikais, kai revoliuciniai mokslo laimėjimai fantastiką paverčia kasdiene tikrove, esame arčiau ilgesnio gyvenimo ar net nemirtingumo. Ir apskritai – kodėl mes senstame ir mirštame?