Pirmieji cukraus pramonės Lietuvoje žingsniai

Marijampolės cukraus fabrikas 1931 m. Šiaulių „Aušros“ muziejaus nuotr.

Mūsų dienomis nuvertėjęs ir pusiau keiksmažodžiu tapęs žodis „runkelis“ kur kas arčiau žemės buvusioje tarpukario Lietuvoje skambėjo visai kitaip. Ir reiškė ne kokį nevykėlį kaimietį, bet buvo naujovių, pažangos ir tvirtų, aiškiai uždirbtų pinigų simbolis. Jei tik tas runkelis buvo cukrinis.

Tokiu simboliu „cviklis“ (kaip daržovė vadinta iki „runkelio“ formos įsitvirtinimo kalboje) tapo neiškart, o tik tuomet, kai po ilgų nesėkmingų bandymų mūsų ūkininkams pagaliau pavyko užauginti tokius runkelius, iš kurių jau buvo galima gaminti lietuvišką cukrų. Ir kai 1931-aisiais Marijampolėje ėmė veikti pirmas lietuviškas cukraus fabrikas.

Tais rūsčiais ekonomikos krizės metais „cukrinukai“ tapo tikru gelbėjimo ratu daugeliui valstiečių (jau nebegalėjusių pragyventi iš bekonų, javų ar pieno ūkio). Ypač Suvalkijoje, kurios lygumos virto cukrinių runkelių laukais, anot spaudos, pakeitusiais suvalkiečių ūkininkavimo sistemą. Patys „cukriniai burokai“ garbstyti kaip „augalas, kuris nuperkamas dar ant lauko, kuris nuperkamas dar tik sėklos pavidale būdamas. O dėkingos Suvalkijos lygumos, apibarstytos cukrinių runkelių sėklom, retai kada apvilia jų savininką“.