Tylūs ilgi ir trumpi filmai: laikas smulkmenoms, jausmams, vaizdams

Kiekvienam filmui svarbu sutikti savo publiką, bet tai padaryti nėra paprasta. Didžiulėje kultūros renginių, pramogų gausoje nesunku praleisti ar atidėti vėlesniam laikui (ir taip niekada nepamatyti) tylių gerų filmų, autentiškų pasakojimų. VŽ skaitytojams – keletas tokių.

„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – nepretenzingas, paprastas pasakojimas apie porą jaunos moters gyvenimo dienų. Paryžiuje ji sužino apie tėvo mirtį, ir visą filmo laiką pasiglemžia jo laidotuvių organizavimas. Ironiškų, kvailų, keistų epizodų vėrinys palaipsniui virsta nechronologine, trūkčiojančia kelione į praeitį, į vaikystę, į dešimtąjį dešimtmetį.

Filmo siužetą apibūdina jo tema, ir iš esmės naratyvo su dramaturginėmis gudrybėmis, posūkiais, kulminacijomis beveik nematyti. Dramaturgiją režisierei atstoja gyvenimo logika, kai istorijos kulminaciją reiškia laidotuvių ceremonija, o atomazgą – galų gale po visų rūpesčių atėjęs laikas vienatvei, ašaroms, gedului.