Psichiatras prof. D. Pūras: Romas Kalanta buvo apsisprendęs

Kokia Romo Kalantos asmenybės reikšmė šiandien?

Mano nuomone, Kalanta – Lietuvos istorijai labai svarbi asmenybė. Taip sureikšminu gal todėl, kad formuojantis mano paties asmenybei ir renkantis profesiją (buvau paauglys, kai jis susidegino) daug galvojau apie jo poelgį. Vėliau, kai jau buvau baigęs medicinos studijas ir pasirinkęs psichiatriją, 1989 m. turėjau dalyvauti vadinamojoje antroje komisijoje, kuri vertino jo psichinę būklę. Pirmoji būklę vertino sovietmečiu, 1972-aisiais.

Apie Kalantos poelgį žmonės linkę spręsti pagal savo požiūrius. Kai kurie sako, kad jis buvo psichikos ligonis, – visi juk sovietmečiu kolaboravo su rusų valdžia, o čia vienas ėmė ir išsišoko. Tų neprisitaikiusių, nekolaboravusių buvo gal vienas procentas. Tai pirmoji komisija, matyt, ir rėmėsi tokiu mąstymu: jei 99% prisitaiko, o 1% – ne, tai katrie yra ligoniai? Tokiu atveju sveikas protas, paveiktas diskriminacinių nuostatų, sako, kad, aišku, ligoniai yra tie, kurie neprisitaiko, toji mažuma.

Visgi šiandien stebime paradoksą, kad Romas buvo teisus tikėdamas, kad Lietuva bus laisva, ir dėl to aukojosi. Vienas iš įrodymų, pirmajai komisijai siekiant pagrįsti tai, kad jis sirgo psichikos liga, buvo rašinys, kuriame Kalanta rašė, kad tiki, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Tai buvo priimta kaip visiški kliedesiai. Tikrai nedaug kas tuo metu, 1972-aisiais, tuo tikėjo. 

Kitas dalykas – jo ilgi plaukai. Pirmoji komisija tai įvertino kaip ligonio negebėjimą pasirūpinti savo higiena, apsileidimą, psichikos ligos požymį. O savižudybė tokia forma – vidury miesto, taip demonstratyviai, traktuota kaip dar vienas sunkios psichikos ligos požymis.

Kodėl buvo suburta antroji komisija? 

1989 m. visuomenė ėmė spausti reabilituoti Kalantą. Turėjome dirbti su prokuratūra, buvo sudaryta kelių psichiatrų komisija ir reikėjo atsakyti į kelis klausimus: pirma – ar Kalanta sirgo psichikos liga, o antra – kokia mūsų nuomonė apie pirmos komisijos išvadą. Mus, suprantama, slėgė atsakomybės našta. Visai nenorėjome, kad visuomenė galvotų, jog viena komisija įvykdė vienos valdžios užsakymą, o mes vykdome Sąjūdžio užsakymą. Kita vertus, hierarchinėje to meto psichiatrijos bendruomenėje buvo tikima, kad mūsų komisija bus solidari su pirmąja ir patvirtins jos išvadą.

Pažinojau kai kuriuos pirmosios komisijos narius (jų jau nebėra tarp gyvųjų), taigi tikrai galiu pasakyti, kad jie Romui psichikos ligą nustatė ne todėl, kad saugumas taip liepė. Jie nuoširdžiai galvojo, kad tik psichikos ligonis gali šitaip pasielgti. Tokia buvo totalitarinė represinė psichiatrija ir jos klasikinė atstovė – garsi Maskvos psichiatrijos mokykla. Komisijoje buvusi mano dėstytoja 1989 m. bandė mane įtikinti, kad tik ligoniai taip elgiasi. Ir tai buvo jos nuoširdus įsitikinimas. Ne kartą buvau liudininkas, kaip mano mokytojai ir vyresni kolegos diagnozuoja šizofreniją pankams, nes psichiatrams buvo neįtikėtina, kaip žmogus gali taip save bjauroti.

Manęs dar klausdavo, kai stebėdavausi: „Na argi tu taip galėtum?“ Aš tuo metu galvodavau, aišku, kad negalėčiau, nesu toks drąsus kaip jie. Norėjau praktikuoti mediciną, dėstyti universitete, kitaip sakant, kaip dauguma lietuvių aš kolaboravau su sovietų sistema, o hipiai, vėliau pankai metė jai iššūkį. Šizofreniją diagnozuodavo besidomintiems Rytų filosofija. Sovietinė psichiatrijos mokykla išplėtė šizofrenijos atvejus iki begalybės – anksčiau net vaikų autizmas buvo laikomas ankstyvąja vaikų šizofrenija, ir jie metų metais buvo gydomi didžiulėmis vaistų dozėmis.

Taigi, mes, visi antrosios komisijos nariai, sutarėme, kad labai nuodugniai rekonstruosime paskutinius Kalantos gyvenimo mėnesius ir jei rasime kurios nors psichikos ligos – šizofrenijos, depresijos ar kurios nors kitos požymių – taip ir paskelbsime. Bet nieko tokio taip ir neradome.

Koks R. Kalanta buvo pagal jūsų tyrimus?

Jis buvo socialus, turėjo draugų, susitikdavo pažaisti futbolą (nors Kaune mėgtas krepšinis, jie žaisdavo futbolą), po to ir vynelio išgerdavo, turėjo merginą. Ir vis pasakydavo ar į užrašų knygutę parašydavo: „Kodėl aš to negaliu padaryti?“. Kalanta buvo apsisprendęs, bet kartu ir norėjo gyventi. Jei būtume radę klinikinės depresijos ar šizofrenijos požymių – būtume kitaip vertinę. Bet Romas gyveno visavertį gyvenimą. Ir atidėliojo tą sprendimą, bet galiausiai sumanymą įvykdė. 

Prokuratūrai mūsų komisija atsakė, kad nerado požymių, kad Romas Kalanta būtų sirgęs psichikos liga. Ir atsisakėme vertinti pirmą komisiją. Aš buvau jauniausias ir turbūt kategoriškiausias – norėjau, kad įvardytume, jog pirma komisija buvo neteisi. Bet kolegos sakė: „Palauk, kas mes tokie, kad vertintume kitus psichiatrus?“ Čia juk tokia sritis, kad ekspertų nuomonės gali skirtis, ir iki šiol dažnai išsiskiria.

Kalantos draugai sakė, kad jis buvo nei didvyris, nei ligonis. Pasakojo, kaip jie gyveno, politikuodavo. Bet kai 1972 m. jie davė parodymus, visi vienu balsu tvirtino, kad su Romu niekada nepolitikuodavo. Melavo, nes bijojo. Taigi, pagal jų parodymus, Romas visai nesidomėjo politika – neva staiga išprotėjęs nubėgo ir susidegino.

Manau, kad jis buvo paveiktas hipių judėjimo. Jis nebuvo iš elito, buvo paprastas vaikinas iš Vilijampolės. Turėjo šiek tiek problemų mokykloje, susijusių su jo maištinga prigimtimi ir ilgais plaukais. Todėl buvo priverstas pereiti į vakarinę mokyklą. Būtent ten parašė rašinį apie laisvą Lietuvą. Svarbiausia jam buvo laisvė. Romas suprato, kad toje santvarkoje laisvės nebus. 

Nors ir dabar yra daug žmonių, kuriems laisvė nerūpi, – jiems svarbiau, kad už šildymą nereiktų daug mokėti. Daugumai svarbiausi yra ekonominiai bei socialiniai dalykai, o sovietų valdžia tai užtikrino. Kai kuriems žmonėms to pakako. Jiems Romas metė iššūkį. 

Ar jį galimai įkvėpė 1969 m. Prahoje susideginusio Jano Palacho ir Rygoje bandžiusio susideginti Elijo Ripso pavyzdžiai? 

Galbūt, bet galime tik spėlioti. Buvo visokių hipotezių. Viena iš jų, kad panašiu laiku trijose Baltijos valstybėse turėjo užsiliepsnoti gyvi fakelai. Bet nėra jokių įrodymų, kad tai buvo kolektyvinis planas. Manyčiau, kad tai jo individualus sprendimas, ir man atrodo labai svarbu kuo mažiau tai aptarinėti kaip psichiatrijos srities klausimą. 

Buvo kritikų, kurie sakė, kad mes prisidedame prie savižudybės romantizavimo, o to daryti negalima. Bet sakyčiau, kad tai ypatingas, vadinamasis altruistinis savižudybės aktas. Jie labai reti ir neturi nieko bendro su tais atvejais, kai žmonės sirgdami sunkia depresija pakelia ranką prieš save. 

Kai žiūrime iš dabarties perspektyvos, būtent Romas Kalanta užtikrino tęstinumą tarp partizaninio judėjimo ir Sąjūdžio. Sovietijos aukso amžiuje, kai į Maskvą pirmą kartą turėjo atvykti Amerikos prezidentas Richardas Nixonas, šis Romo poelgis nuskambėjo per visą pasaulį. Tai buvo stiprus signalas, kad nėra viskas gerai toje sovietų karalystėje. 

Ar nebuvo įmanoma jo išgelbėti? Tarkim, Elijas Ripsas išgyveno. Dabar gyvena Izraelyje ir dalyvaus konferencijoje*, kartu su jumis diskutuos apie Romo Kalantos auką. 

Pasakysiu paradoksaliai – jis savo planą įgyvendino rimtai. Nebuvo palikęs išgyvenimo galimybės. Na taip, jis dar trumpai gyveno, nes mirties data yra gegužės 15-oji, o protesto aktas įvyko gegužės 14 d.

Manau, kad jo poelgis kels vis daugiau klausimų, tiek egzistencinių, tiek politinių. Labai įdomi diskusija yra apie tai, ką simbolizuoja jo auka. Dabar žmonės apie tai pasakytų skirtingai, priklausomai nuo jų pažiūrų, – ar jis buvo už nacionalinį ir religinį išsivadavimą, ar laisvę suprato kur kas plačiau.

Per Garliavos įvykius, „violetiniu“ visuomenėje vadintą fenomeną, tam judėjimui atstovavę žmonės bandė Kalantą „privatizuoti“. Sakė: „Mes esame kaip Romas.“ Antivakseriai irgi galėtų pasakyti, kad jie skelbia pilietinį nepaklusnumą. Nepamirškime, kad gegužės 14 d. yra oficialiai Lietuvoje patvirtinta kaip pilietinio nepaklusnumo diena. Galima būtų ilgai diskutuoti, kaip skirtingai žmonės supranta pilietinį nepaklusnumą. Štai neseniai praūžė pro Lietuvą triukšmingi maršai. Ir jų dalyviai, ir jų idėjiniai priešininkai turbūt laikytų save kovojančiais už geresnę Lietuvą ir ta prasme tęsiančiais Romo Kalantos žygį. 

O dabartinė karta? Dirbate su jaunimu ir vaikais. Kokie jie? Ar išgyvena dėl karo Ukrainoje? 

Per pastaruosius metus viena po kitos ištiko kelios krizės. Ir pandemija, ir karas netoliese sukelia daug emocinių sunkumų, bet norėčiau, kad pagaliau suprastume, jog ne vaistais reikia tai spręsti. Negi neaišku, kad pandemijos metu tie, kas jautė padidintą nerimą, iš tikro reagavo adekvačiai. Kai valdžia tau sako, kad neaišku, kas čia bus, neaišku, kada tai baigsis, – normalu jausti nerimą. Pasakyčiau, kad problemą turi tie, kurie jo nejautė. Nerimas juk yra apsauginis mechanizmas.

Ne vaistais reiktų padėti ir nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Aišku, ypač sunkiais atvejais taip. Bet psichologines problemas reikia spręsti šiuolaikinės psichologijos psichoterapijos ir visuomenės sveikatos būdais. Beje, tik per pandemiją į psichoterapeutus Lietuvoje pradėjo kreiptis vyrai, iki tol  neigę, jog gali turėti psichologinės sveikatos problemų. 

Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Vis laukiau, ar įvyks Lietuvoje stebuklas, kad vyrai pradėtų kreiptis psichologinės pagalbos. Įvyko. Dabar pas privačiai praktikuojančius psichoterapeutus yra didžiules eilės. Pagaliau, mes, kaip ir brandesnėse demokratijose, pradėjome rūpintis psichikos sveikata. O tai reiškia, kad Lietuvos visuomenė sveiksta.

Konferencija „Forgiving or Forgetting – Dealing with a Painful Past“ (liet. „Atleisti ar pamiršti – kaip susidoroti su skausminga praeitimi“) gegužės 13–14 d. vyks Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune. Konferencija vyks anglų kalba su vertimu į lietuvių ir ukrainiečių kalbas, joje nemokamai dalyvauti gali užsiregistravusieji šiuo adresu: https://bit.ly/36MC7sj