Prezidento rūmai Kaune: 176 metai istorijos

„Sakyčiau, jog tarpukariu prezidentai turėjo didesnį autoritetą visuomenėje nei šių dienų vadovai. Nors jie nebuvo tiesiogiai renkami, dar iki užimdami aukštus postus buvo nusipelnę visuomenės pagarbą. Apie visus juos vadovėliuose skaitytume, net jei jie nebūtų tapę prezidentais“, – sakė R. Mikalajūnaitė.

Anot pašnekovės, prezidentų autoritetą lėmė ir tuometės aplinkybės bei gyvenimo būdas. Nebuvo tiek informacinio triukšmo, pramogų, tad valstybinės ceremonijos, šventės, prezidentų kalbos žmonėms buvo svarbios.

Prezidento institucija Lietu­voje įkurta 1919 m. Ginčų dėl jos būta daug: svarstyta apie monarchiją; veikė triasmenis Valstybės Tarybos Prezidiumas, bet tokia struktūra stabdė sprendimų priėmimą sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis. Nors galiausiai buvo apsispręsta – Valstybės Taryba prezidentu išrinko Antaną Sme­toną, kuris prisiekė 1919 m. balandžio 6 d., tačiau 1920 m. pavasarį Steigiamajame Seime diskusijos dėl prezidento institucijos vėl atsinaujino.

Laikinai, bet ilgam

Tikintis greitai atgauti istorinę sostinę Vilnių, Kaune prezidentui buvo ieškoma laikinos rezidencijos. Pasirinkti buvę gubernatoriaus rūmai. Prezidento kanceliarija į juos įsikėlė 1919 m. rugsėjo 1 d., iki tol pastate gyveno vokiečių civilinės valdžios komisaras Erichas von Zimmerle.

„Prezidento institutas anuomet buvo naujas dalykas ir galvota, kaip jį paaiškinti visuomenei. Šie rūmai nuo caro laikų buvo valdžios vieta – juose rezidavo gubernatorius. Kitas dalykas – Kaune reprezentatyvių laisvų pastatų tuo metu nelabai ir buvo“, – VŽ yra pasakojusi Istorinės Prezidentūros vadovė.

Būsimųjų prezidento rūmų sklypas susiformavo XIX a. viduryje, buvusio dominikonų vienuolyno daržo vietoje. 1844 m. jį išsinuomojo Flora Čechavičienė, po poros metų gavusi leidimą statyti dviejų aukštų, čerpėmis dengtą namą. Manoma, kad antroji savininkė Pranciška Belozerskienė apie 1852 m. pastatą padidino. Apie 1860 m. rezidenciją įsigijo pirklys Saliamonas Feinbergas, kuris vėliau ją išnuomojo Kauno gubernatoriui, o šis dar po keleto metų pastatus iš S. Feinbergo nusipirko už 35.000 sidabro rublių.

Per vokiečių okupaciją būsimoje Prezidentūroje gyveno vokiečių karinės valdžios viršininkas kunigaikštis Franzas Josephas Isenburgas-Birsteinas, o nuo 1918 m. – jo įpėdinis grafas Falkenhausenas.

Nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai Prezidentūra kainavo minimaliai – vokiečiams pasitraukus, pastatas buvo tiesiog perimtas ir kiek įmanoma aptvarkytas. Visgi buvo mažas, nepatogus, su vietos kanalizacija ir be centrinio šildymo.

Per 22 metus, kol rūmuose gyveno prezidentai, beveik nebuvo metų be remontų. Kanceliarija nuolat prašė jiems pinigų iš valstybės biudžeto ir nuolat, kaip ir dabar, negaudavo jų tiek, kiek reikėjo.

Visi matė, jog valstybės vadovui reiktų naujų rūmų, bet sykiu buvo aišku, kad neturtingai šaliai yra svarbesnių dalykų nei prezidento namas.

Kitas dalykas – vadovai taikėsi su nepatogumais suprasdami, kad sprendimas statyti naują rezidenciją reikštų atsisveikinimą su viltimi susigrąžinti istorinę sostinę Vilnių.

Atsiminimuose Prezi­den­tūra skundėsi ir kitų šalių diplomatai – esą nepatogu vos užlipus laiptais įpulti tiesiai į Audiencijų salę. Ir į priėmimus Prezidentūroje buvo galima kviesti labai ribotą skaičių žmonių – didžiojoje salėje jų tilpo iki 100. Todėl valstybiniai priėmimai, pavyzdžiui, Vasario 16-osios ar Naujųjų metų progomis, buvo rengiami nuomojamose patalpose – Karininkų ramovėje, „Metropolio“ viešbutyje.

Prezidentūroje Kaune šalies vadovai ir dirbo, ir gyveno – 4 mažuose kambarėliuose pirmame aukšte. Kazys Grinius buvo našlys, tad gyveno vienas, Aleksandras Stulginskis čia tapo tėvu – gimė vienintelė jo dukra Aldona. A. Smetonos šeima buvo didžiausia – vyriausioji dukra Marytė gyveno neilgai, ištekėjo ir išsikėlė, o sūnus Julius iš tėvų namų išvažiavo tik ketvirtojo dešimtmečio viduryje.

Iš Prezidento (dabar – Vil­niaus) gatvės pusės prieš Pre­zidentūrą išliko repre­zentacinis sodas. Už Prezi­dentūros buvo įveistas mažesnis sodelis, jame įrengti teniso kortai ir šiltnamis, kiti pagalbiniai pastatai.

Laikantis tradicijų

Anot R. Mikalajūnaitės, minint Vasario 16-ąją tarpukariu susiklostė tradicijos, kurių mūsų šalyje ir, aišku, Kaune laikomasi iki šiol. Ceremonija prasideda šv. mišiomis už Nepriklausomybę, po jų buvo ir yra privaloma prie Karo muziejaus prisiminti ir pagerbti žuvusiuosius už laisvę.

„Dabar ta ceremonija gali atrodyti rutininė, tuščia. Bet, prisiminus tarpukarį, žuvusiųjų pagerbimas įgauna kitą prasmę – tais laikais visi turėjo po giminaitį, kaimyną, draugą, kuris buvo sužeistas ar žuvo Nepriklausomybės kovose. Tai buvo labai gyva asmeninė patirtis. Lygiai kaip dabar dalyviams svarbus Baltijos kelias ar Sausio 13-oji. Nepagerbę, neperdavę atminimo, negalėsime užsiauginti ateities herojų. Niekas neatsirado tuščioj vietoj, laisvė ir nepriklausoma valstybė yra žmonių pastangų rezultatas“, – kalba Istorinės Prezidentūros vadovė.

Anot jos, tarpukariu žmonės per šventes buvo raginti puošti namus, institucijoms tai buvo privaloma: „Palaikymą valstybei žmonės išreikšdavo dalyvaudami šventinėse eisenose, visuomeninių organizacijų renginiuose. Abejočiau, kad Valstybės atkūrimo diena kaip nors ypatingai buvo švenčiama namuose. Religinės šventės – Kalėdos, Velykos – šeimoms buvo svarbesnės. Pavyzdžiui, vienais metais Vasario 16-oji net buvo nukelta, nes sutapo su viena religinių dienų, kai nevalia švęsti“.

Vasario 16-oji ir tarpukariu buvo nedarbo diena – anuomet visos šventės vadintos „dvasios pakilimo“ dienomis, o įstatyme surašyta, ką tada galima ir ko negalima daryti: pirmiausia reikėjo atsitraukti nuo kasdienių darbų, draudžiami buvo turgūs, žemės ir miškų ūkio darbai, statybos, negalėjo veikti kirpyklos, būti gabenami gyvuliai ir t. t.

Pamirštas namas

Idėja apie muziejų buvusiuose prezidento rūmuose kilo atgimimo laikotarpiu, o 1990-aisiais pastatas, ilgai tarnavęs kaip Mokytojų namai, buvo perduotas Vytauto Didžiojo karo muziejui. 2004 m. šie rūmai pateko Lietuvos Respublikos Prezidentūros kanceliarijos žinion, o 2005 m. buvo perduoti Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Prezidento rūmų kompleksas paskelbtas valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektu, tokių objektų Lietuvoje yra 17.

Nuo 2005 m. muziejuje dirbanti R. Mikalajūnaitė yra sakiusi, jog ši institucija ne tik veikia kaip muziejus, tačiau atlieka ir edukacinę, pilietinio ugdymo, reprezentacinę funkcijas.

Muziejininkė sako su nostalgija prisimenanti laikus, kai Istorinė Prezidentūra buvo jungtinis Kauno miesto savivaldybės, Prezidento kanceliarijos, Lietuvos muziejų, universitetų, žiniasklaidos ir įvairių visuomeninių organizacijų bendras reikalas.

„Prieš gerus 4 metus net ir Kauno savivaldybė nusprendė, kad istoriniai rūmai – ne miesto objektas, nes jie stovi ant valstybinės žemės, priklauso nacionaliniam muziejui. Taigi miestas nebetvarko Prezidentūros kiemelio, šiukšlių surinkėjai netgi išsivežė šiukšlių dėžes“, – yra sakiusi R. Mikalajūnaitė. Anot jos, kiemą muziejus išsišluos, bet objektas pirmiausia siejamas su Kaunu, tai vieša erdvė, kuria naudojasi ir kauniečiai, ir miesto svečiai. Nors teisiškai viskas teisinga, būtų galima ir bendromis jėgomis tvarkytis.

Tačiau R. Mikalajūnaitė tikisi sulaukti santykių atšilimo, galbūt 2022-aisiais, kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. Ypač jei į Istorinę Prezidentūrą pavyktų parvežti Vasario 16-osios nutarimo nuorašą.

Atlyginimai tarpukario Lietuvoje:

Tarpukario litas buvo stipri valiuta. Ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, 1 Lt buvo vertas šiandienos 5,3 Eur.

Kvalifikuoto darbininko mėnesinė alga fabrike siekė 100–150 Lt, nekvalifikuotas darbininkas galėjo gauti iki 100 Lt.

Mokytojas galėjo gauti apie 300 Lt, 500 Lt atlyginimas buvo laikomas labai geru.

Apie 1.200 Lt galėjo gauti generolas arba universiteto profesorius.

Prezidentas Antanas Smetona gaudavo 2.000 Lt atlyginimą ir dar 2.000 Lt reprezentacijai. Atstatydintam prezidentui Kaziui Griniui buvo mokama 700 Lt pensija.

Numatomi mėnesio atly­ginimai pagal 1920 m. Valstybės prezidento kanceliarijos ir rūmų tarnų etatų projektą:

Valstybės prezidento sekretorius – 3.000 Lt

Asmens sekretorius – 1.700 Lt

Adjutantas – 1.200 Lt

Kanceliarijos vedėjas – 1.600 Lt

Mašinistė – 800 Lt

Ūkio vedėjas – 1.500 Lt

„Kvalipikuotas“ tarnas – 900 Lt

Šveicorius – 650 Lt

Virėja – 350 Lt

Tarnaitė – 200 Lt

Šaltinis: „Prezidento rūmai Kaune“, 2019