Iliustruotoji istorija: D Diena. Operacija „Neptūnas“

Publikuota: 2017-10-15
Omahos paplūdimys 1944 m. „Scanpix“ nuotr.
svg svg
Omahos paplūdimys 1944 m. „Scanpix“ nuotr.
 

1944 m. birželio 6 d. auštant sąjungininkų tankų desantiniai laivai su 125 000 siaubo apimtų kareivių šturmuoja Normandijos pakrantes. Prasideda ilgai lauktas įsiveržimas, turintis galutinai priversti vokiečius gintis. Tačiau pakrantėje kodiniu pavadinimu „Omahos paplūdimys“ sąjungininkų kariuomenei išsilaipinus žuvo kur kas daugiau žmonių, nei tikėtasi.

Karlas Wegneris miega padėjęs galvą ant kulkosvaidžio buožės, kai staiga jį smarkiai papurto kovos draugas Willis. Yra maždaug pusė šešių ryto, 1944 m. birželio 6-oji. Karlas apsimiegojęs atsistoja bunkeryje prie Omahos paplūdimio Normandijoje. Iš Šiaurės Vokietijos miesto Hanoverio kilęs devyniolikmetis kareivis iš bičiulio veido išraiškos iškart supranta, kad atsitiko kažkas rimta. Willis rodo į Lamanšą, Karlas pažvelgia ta kryptimi ir jį apima siaubas, kokio gyvenime nebuvo jautęs.

Jis toliau apstulbęs spokso. Kiek tik akis užmato, jūra juoduoja nuo sąjungininkų karo laivų. Pradėtas ilgai lauktas įsiveržimas į Šiaurės Prancūziją.

Netrukus jie išgirsta atskrendančius bombonešius. Karlas Wegneris, jo draugas ir jų vadas krinta ant betoninių grindų bunkeryje, kai 450 amerikiečių lėktuvų „B-24 Liberator“ ima bombarduoti Omahos paplūdimį.

Nemokami naujienlaiškiai į savo el. pašto dėžutę:













Svarbiausios dienos naujienos trumpai:



 

Visa pakrantė dreba, kyla dulkių ir dūmų kamuoliai. Kareiviams tarp dantų grikši smėlis. Tuo metu, vadovaujami šarvuotlaivio „USS Texas“, iš jūros atidengia ugnį sąjungininkų karo laivai. Jie į vokiečių bunkerius ir kulkosvaidžių pozicijas paleidžia 675 kilogramus sveriančių sviedinių – iki dešimties per minutę. Kiekvienas „USS Texas“ galingų 360 milimetrų pabūklų šūvis drioksteli taip, tarsi kas trenktų milžiniškomis durimis, ir oru nusirita sprogimo bangos. Iš devynių specialiai sukurtų laivų į pakrantę skrieja daugiau kaip 9 tūkstančiai raketų.

Po pusvalandžio apšaudymas baigiasi ir įsivyrauja bloga lemianti tyla. Karlas Wegneris atsistoja bunkeryje sukrėstas, tačiau nesužeistas. Jis pamato desantinius laivus, kurie po kelių minučių pasieks pakrantę. Jis dar niekada nedalyvavo mūšyje, tačiau instinktyviai pačiumpa savo greitašaudį kulkosvaidį MG-42. Dar kartą pro šaudymo angą bunkeryje patikrinęs ugnies liniją ir apžvelgęs paplūdimį jis daugiau nebegali žiūrėti. Mirtinai išsigandęs užsimerkia ir laukia įsakymo šauti.

Puolimą pradeda 1.550 vyrų

Pirmąją puolimo bangą Omahos paplūdimyje – viename iš penkių paplūdimių, į kuriuos įsiveržia sąjungininkai, – pradeda maždaug 1 550 amerikiečių kareivių, atplaukusių 50 plokščiadugnių desantinių laivų, kurių kiekvienas atgabeno ne mažiau kaip 31 kareivį. Pagal planą per visą D dieną Omahos paplūdimyje turi išsilaipinti maždaug 35 tūkstančiai kareivių. Prie paplūdimio artėja sąjungininkų laivynas „Force „O“, kurį sudaro beveik 700 laivų.

Vyriausiasis amerikiečių kariuomenės vadas generolas Omaras Bradley bando iš anksto nuraminti pirmoje puolimo bangoje dalyvaujančius kareivius. Jis garantuoja neregėto masto ugnies priedangą dar prieš pirmiesiems kareiviams paliekant desantinius laivus. Įsiveržiant dalyvaus visi Didžiosios Britanijos bombonešiai.

„Jūs galėsite sėdėdami pirmoje eilėje stebėti didžiausią pasaulyje šou“, – drąsina jis. Tačiau Omaras Bradley nežino, kad kareiviams, nors gavusiems geriausias vietas, žadėtasis šou bus kur kas pavojingesnis, nei tikėtasi.

Amerikiečiai klaidingai mano, kad Omahos paplūdimį gina tik antrarūšiai 716-osios vokiečių pėstininkų divizijos kareiviai. Tarp jų yra prievarta į kariuomenę paimtų Rytų Europos karo belaisvių, ypač lenkų, o šie, prasidėjus aršiam mūšiui, vargu ar aukos gyvybę dėl Hitlerio.

Tačiau iš tiesų iš 1 100 Omahos paplūdimį ginančių vyrų dauguma yra užgrūdinti ir patyrę 352-osios pėstininkų divizijos kareiviai, tarp jų esama Rytų fronto veteranų. Šiame dalinyje tarnauja ir jaunasis Karlas Wegneris iš Hanoverio.

Vanduo nusidažo krauju

Kai sąjungininkų desantiniai laivai priartėja prie paplūdimio, juose sėdintys kareiviai po trijų valandų plaukimo tamsoje per stiprią bangų mūšą suserga jūros liga. Jie trypčioja vienas kito vėmaluose ir yra visiškai nepasiruošę mūšiui. Varikliai taip kurtinamai kriokia, kad vyrai vienas kito negirdi. Jie vis nervingai tikrina savo ginkluotę ir tvirčiau spaudžia prie savęs šautuvus. Kiti tiesiog stovi paralyžiuoti ir apsišlapinę iš baimės.

„Kai į tave pataiko kulka, ar ji pereina per visą kūną?“ – paklausia vienas kareivis prieš pat laivui pasiekiant krantą.

Omahos paplūdimys nusidriekęs daugiau kaip septynis kilometrus, rytuose ir vakaruose paplūdimio smėlį keičia stačios uolos. Tarp šių uolų plytintis paplūdimys šiek tiek išlinksta tarsi tarp uolų pakabinta skalbinių virvė. Išilgai paplūdimio išsidėsčiusios 30–50 metrų aukščio smėlio kopos, nuo jų vokiečių kulkosvaidininkams visas Omahos paplūdimys – kaip ant delno.

Haroldas Baumgartenas yra devyniolikos metų jaunuolis iš Niujorko Bronkso kvartalo. Jis – žydas, ant savo uniformos švarko jis nusipiešė Dovydo žvaigždę protestuodamas prieš nacius.

Kai jo laivas 6.30 val. priartėja prie vakarinės Omahos paplūdimio dalies, į gretimą laivą pataiko patrankos sviedinys, ir Haroldas Baumgartenas bei persigandę kovos draugai apiberiami suplėšytų žmonių kūnų dalimis ir medžio bei metalo nuolaužomis.

Jų laivo šturmanas, jaunas britas, nebedrįsta plaukti toliau. Jis ketina nuleisti trapą ir išleisti žmones šešių metrų gylyje, kad pats galėtų kuo greičiau pasišalinti. Haroldo Baumgarteno būrio leitenantas įširdęs išsitraukia pistoletą „Colt 45“ ir nusitaiko į šturmaną.

„Nuplukdyk mus iki pat kranto“, – įsako jis. Šokti į vandenį tokiame gylyje su visa ginkluote yra tikra savižudybė. Kai šturmanas pagaliau nuleidžia trapą, leitenantas akimirksniu žūsta pakirstas kulkosvaidžio kulkos. Po sekundės priešais Haroldą Baumgarteną krinta dar keli vyrai.

Vanduo pasrūva krauju. Kai Haroldas iššoka iš laivo, į jo šalmą cakteli kulka. Jis stovi iki kaklo paniręs vandenyje ir laiko virš galvos iškėlęs savo graižtvinį šautuvą. Jam einant į krantą į vandenį tarsi lietaus lašai krinta kulkosvaidžio kulkos.

Kaunamasi dėl penkių kelių

Iš Omahos paplūdimio per kopas ir stačius šlaitus veda tik penki keliai, strateginę jų reikšmę puikiai suvokia ir vokiečiai, ir amerikiečiai. Jei amerikiečiams nepavyks greitai užgrobti vieno ar kelių atsitraukimo kelių, sąjungininkai bus įkalinti paplūdimyje ir virs patrankų mėsa. Vokiečiai savo ruožtu didžiausius bunkerius išdėstė prie atsitraukimo kelių.

Nedidelė Karlo Wegnerio ugniavietė yra šalia strategiškai svarbaus kelio į Vierville kaimą vakaruose.

„Šauk, Wegneri, šauk!“ – rėkia jam vadas, kai pirmieji amerikiečiai išlipa iš desantinių laivų jų saugomame paplūdimio ruože. Tačiau Karlas Wegneris sėdi tarsi apimtas transo ir nejudėdamas spokso, kaip į krantą brenda rusvai žaliomis uniformomis vilkintys amerikiečiai. Plačiame atvirame paplūdimyje jie neturi jokios priedangos, galvoja jis. Karlo Wegnerio vadas vožia jam pistoletu per šalmą, jaunuolis pagaliau atsitokėja ir nuspaudžia gaiduką. Jo MG-42 trata, paplūdimyje pakirsti skriejančių kulkų krinta amerikiečiai.

Vatos gumulai vokiečio ausyse slopina triukšmą, dulkėtu jo veidu upeliais teka prakaitas. Kovos draugas Willis rūpinasi, kad šoviniai būtų švarūs ir kulkosvaidis neužstrigtų. Bunkerio vadas garsiai beria įsakymus, bet Karlas Wegneris jau seniai jo nebesiklauso ir tiesiog šaudo kaip pašėlęs, o paplūdimyje ir pakrantėje auga krūvos sužeistų ir nušautų amerikiečių.

500 m pločio mirties zona

Normandijos pakrantėse per potvynius labai pakyla vandens lygis, todėl pirmojo puolimo dalyviai išsilaipina paplūdimyje per atoslūgį, kad desantiniai laivai neužplauktų ant užminuotų vokiečių barikadų, atsidūrusių po vandeniu. Kita vertus, per atoslūgį paplūdimys paplatėja iki 500 metrų ir kryžminėje vokiečių patrankų, kulkosvaidžių bei snaiperių ugnyje atsidūrusiems amerikiečiams jis virsta mirties zona. Vilkėdami šlapiomis sunkiomis uniformomis, apsikrovę manta amerikiečiai juda tarsi sulėtintame kadre, nors bando bėgti.

Haroldui Baumgartenui priartėjus prie kranto, priešais jį kulkos pakirstas krinta kareivis.

„Ma!“ – surinka mirštantis vyras. Kairėje Haroldas pamato du sąjungininkų tankus, viename jų pakibęs negyvas kareivis.

„Kur yra kiti tankai, kurie turėjo būti čia?“ – galvoja jis. Tuo metu kulka pakerta jo būrio seržantą, jis krinta ant kelių ir ima melstis, rankoje gniauždamas rožinį. Malda nutyla, kai kulkosvaidžio salvė perrėžia jį pusiau.

Haroldas Baumgartenas bėga prie krūtinės spausdamas graižtvinį šautuvą. Staiga į šautuvą pataiko vokiečių kulka ir per visą jo kūną pereina virpesiai. Tiesiai priešais jį sprogsta patrankos sviedinys ir nuplėšia jam kairįjį skruostą, ant liežuvio lieka išplėštos dantenos ir dantys. Aplinkui sproginėjant sviediniams, prie Haroldo Baumgarteno pribėga kareivis su raudonu kryžiumi ant uniformos ir ima tvarstyti žaizdas. Haroldas Baumgartenas tempia jį už uniformos žemyn, norėdamas jį apsaugoti, bet kareivis ryžtingai atstumia jo rankas.

„Galėsi pasirūpinti manimi, kai aš būsiu sužeistas!“ – šaukia jis.

Likę gyvi amerikiečiai pavieniui arba grupelėmis pasiekia akmeninį pylimą ir žemą sieną, kuri juosia dalį Omahos paplūdimio ir suteikia pirmą priedangą nuo vokiečių kulkų. Apdaužyti ir sukrėsti kareiviai griūva ant žemės pailsėti, tačiau ir čia negali jaustis saugūs, nes po valandėlės ant jų pradeda kristi stačia trajektorija vokiečių paleistos minosvaidžių minos. Daugelis amerikiečių ginklų sugadinti smėlio ir jūros vandens.

Nukritus patrankos sviediniui, vienam kareiviui į skreitą šlepteli kruvinos mėsos gabalas. Seržantas paklausia, ar tai jo mėsa. Apdujęs ir persigandęs kareivis atsako, kad veikiausiai ne jo, bet jis nesąs tikras.

Mūšis primena Stalingradą

Iš savo stebėjimo posto centrinėje Omahos paplūdimio dalyje vokiečių leitenantas Hansas Heinze stebi pirmojo puolimo kareivių skerdynes ir perduoda geras naujienas 352-osios divizijos savo bataliono pagrindiniam štabui.

Hansas Heinze yra Stalingrado mūšio veteranas, jis buvo sužeistas tris kartus ir evakuotas 1942 m. Kalėdų išvakarėse. Jis mato, kad amerikiečiai visiškai pakrikę – nevadovaujami ir paralyžiuoti baimės – lygiai taip jis pats jautėsi Stalingrado griuvėsiuose.

Hansas Heinze savo poste stovi nuo antros valandos nakties. Pasitrynęs pavargusį veidą jis pastebi, kad yra nesiskutęs. Jei mūšiai ir toliau taip vyks, iki vakaro viskas bus baigta, todėl jis nusprendžia palaukti ir nusiskusti vėliau, kai amerikiečiai bus išvaryti ten, iš kur atėjo.

Per pirmąją valandą Omahos paplūdimyje amerikiečiai netenka daugiau nei trečdalio pirmosios puolimo bangos vyrų, dauguma dalinių yra išblaškyti.

Tokių didelių nuostolių patirta dėl kelių priežasčių. Kareiviams buvo iš anksto pasakyta, kad paplūdimyje bus bombų išraustų duobių, kuriose jie galės rasti priedangą, tačiau sąjungininkų bombonešiai nepataikė į taikinius. Birželio 6 dienos ryte Omahos paplūdimį gaubė tiršti debesys, todėl, bijodamos pataikyti į vos už kelių kilometrų nuo pakrantės buvusius sąjungininkų desantinius laivus, lėktuvų įgulos numetė bombas taip vėlai, kad jos nukrito už kranto linijos – nepadarydamos žalos nei paplūdimiui, nei vokiečių bunkeriams. Be to, sąjungininkų laivynas šaudė per trumpai ir netaikliai, kad galėtų pakenkti Omahos paplūdimį saugantiems vokiečių daliniams. Manoma, kad iš 9 tūkstančių sąjungininkų raketų didžioji dalis nukrito į pakrantės bangas. Daugelis sąjungininkų tankų nuskendo taip ir nepasiekę Omahos paplūdimio. Sąjungininkų inžinieriai įsiveržimui į Normandiją sukūrė specialius tankus amfibijas „Duplex Drive“. Tai buvo perdaryti tankai „Sherman“ su aukštu neperšlampamo brezento gaubtu, kad galėtų išsilaikyti vandens paviršiuje, tačiau plaukiant per Lamanšą bangos užliejo brezentą ir dauguma tankų nuskendo. Rytinėje Omahos paplūdimio dalyje iš 32 tankų tik 5 pasiekė sausumą kartu su pirmąja puolimo banga ir galėjo savo ugnimi pridengti pėstininkus. Vakaruose sąjungininkų desantiniams laivams geriau pavyko atplukdyti tankus į krantą.

7 val. prasideda potvynis, jūra užlieja vis didesnę paplūdimio dalį ir palaidoja sunkiai sužeistus kareivius. Sužeistas į galvą Haroldas Baumgartenas iš 29-osios pėstininkų divizijos spėja atsitraukti, tačiau jis tėra vienas iš dviejų jo desantinio laivo kareivių, kurie liko gyvi išsilaipinę.

Atvyksta generolas Cota

Vyriausiasis amerikiečių kariuomenės vadas Omaras Bradley, būdamas kreiseryje „USS Augusta“ Lamanšo sąsiauryje, menkai nutuokia apie chaosą Omahos paplūdimyje.

Ryšio su fronto linija beveik nėra, nes daugelis radijo stočių buvo sugadinta per išsilaipinimą. Tuo metu į Omahos paplūdimį atvyksta naujų amerikiečių dalinių su karo inžinieriais, kurie turi išsprogdinti ir buldozeriais išstumdyti kelius pro spygliuotą vielą bei betoną ir padaryti paplūdimyje praeigas, kad amerikiečiai galėtų atgabenti daugiau karių ir transporto priemonių. Tačiau dėl stiprios šoninės srovės daugelis inžinerinių dalinių nubloškiama į šoną, be to, užduotį atlikti trukdo smarki vokiečių ugnis.

Kai laikrodis rodo 7.30 val., t. y. praėjus valandai nuo įsiveržimo pradžios, paplūdimyje yra išsilaipinę maždaug 6 tūkstančiai kareivių, tačiau puolimas nevyksta pagal planą.

Vokiečiai atkakliai gina visus iš Omahos paplūdimio vedančius kelius, o dauguma amerikiečių yra įkalinti paplūdimyje ir nesiryžta judėti pirmyn. Tada į krantą atplaukia ypatingas desantinis laivas. Juo atkeliauja pats Normanas Cota – 29-osios pėstininkų divizijos generolas ir vado pavaduotojas, pasiryžęs vesti savo „berniukus“ pirmyn – kitaip paplūdimyje jiems gresia mirtis. Su juo atvyksta grupė aukšto rango karininkų, taip pat kareivių su sunkia radijo ryšio įranga ant nugarų.

Generolui Cotai prieš šešias dienas sukako 51-i, jo vyrai jį dievina, nes jis nesibodi dalyvauti varginamose pratybose kartu su eiliniais kareiviais. Paplūdimyje jis drąsiai atsistoja priešais būrį kareivių, kurie bijodami kulkų susigūžė prie žemės palei sieną.

Mosikuodamas savo pistoletu „Colt“, įsikandęs cigarą jis žingsniuoja pirmyn atgal ir plyšaudamas liepia vyrams eiti pirmyn. Tuo metu asmeninis generolo asistentas – jo aide-de-camp – veltui bando nutempti jį į priedangą.

„Jau geriau mirti ant skardžio nei paplūdimyje. Eikite iš paplūdimių, nes kitaip tikrai mirsite!“ – šaukia generolas Cota, ir jo narsa užkrečia kitus. Pasinaudoję Bangalūro torpeda vyrai išsprogdina skylę spygliuotos vietos užtvaroje, tačiau vokiečių snaiperis nušauna pirmąjį pro skylę išlindusį amerikietį. Jo širdį draskanti klaiki priešmirtinė dejonė priverčia kitus kareivius sudvejoti, tačiau tada į priekį iššoka pats generolas Cota.

„Jei tokia sena žiurkė kaip aš gali, galite ir jūs!“ – sušunka jis atsigręžęs atgal. Galiausiai vyrai pakyla į ataką ir ropščiasi į skardį, nuo degančios žolės kylantys dūmai juos šiek tiek pridengia.

Rytuose įbaugintų 1-osios pėstininkų divizijos kareivių dvasią pakelia viena garsiausių Omahos paplūdimio mūšiuose ištartų pulkininko leitenanto George’o Tayloro frazių.

„Šiame paplūdimyje lieka dviejų kategorijų žmonės: mirę ir tie, kurie ketina mirti. O dabar nešdinamės iš čia po velnių!“ – griausmingu balsu ragina jis savo vyrus.

Tuo metu sąjungininkų eskadriniai minininkai priplaukia pavojingai arti pakrantės. Jie stengiasi paremti pėstininkus apšaudydami vokiečių artilerijos bunkerius, nes vokiečių kulkos vis dar nusineša labai daug gyvybių.

„Jie paverčia paplūdimį tikru pragaru mūsų vyrams. Turime tai sustabdyti“, – per radijo ryšį eskadriniams minininkams įsako admirolas Carletonas F. Bryantas.

Gynėjai nesulaukia pastiprinimo

Vokiečiai yra gerai įsitvirtinę Omahos paplūdimyje, tačiau laikas tiksi amerikiečių naudai. Vokiečių kareiviai daugeliu atvejų yra palikti vieni, jie žino, kad pastiprinimas juos pasieks negreitai, nes kituose keturiuose paplūdimiuose, į kuriuos D dieną įsiveržė sąjungininkai, vokiečiams kur kas prasčiau. Vis daugiau amerikiečių prasiskverbia pro spygliuotos vielos ir minų užtvaras, užsiropščia ant skardžio ir naudodamiesi bazukomis bei liepsnosvaidžiais iš arti puola vokiečių bunkerius, o sąjungininkų artilerija išveda iš rikiuotės vis daugiau vokiečių patrankų.

Karlo Wegnerio kulkosvaidžių bunkeryje vienas iš vyrų staiga pastebi, kad šalia bunkerio kažkas juda. Jis baiminasi, kad prie jų prisėlino amerikiečiai ir ruošiasi juos nudėti. Karlo Wegnerio vadas išsitraukia pistoletą, žengia pro bunkerio duris ir netrukus į vidų atsiveda vokiečių kareivį.

„Nešaukite. Aš – vokietis“, – maldauja kareivis. Jo veidas kruvinas, jis paprašo vandens. Kareivis papasakoja, kad viskas ėjosi gerai, kol amerikiečiai nešovė tiesiai į jo bunkerį. Tada kiti vyrai atsisakė kariauti ir pareikalavo, kad jų būrio vadas pasiduotų sąjungininkams. Tai buvo lenkai, vyrai iš Elzaso ir vadinamieji Volksdeutsche – vokiečių tautybės asmenys, gyvenantys ne Vokietijoje.

Kai būrio vadas pagrasino nušausiąs kiekvieną, kuris atsisakys kautis, vienas kareivis jį nušovė iš nugaros. Kareivis papasakojo, kad jis yra vienintelis vokietis, kuriam pavyko pasprukti, bet bėgant jį sužeidė sviedinių skeveldros.

Išgirdęs šią istoriją Karlo Wegnerio būrio vadas nepaprastai įsiunta. Jis pareikalauja nurodyti bunkerį – šis esąs už 100 metrų. Jis čiumpa lauko telefono ragelį, tačiau ryšio nėra. Tada jis pagriebia kelias granatas ir per sąjungininkų ugnį ryžtingai nubėga iki bunkerio, sviedžia į jį granatų ir krinta ant žemės. Dulkėms nusėdus jis pakyla, norėdamas grįžti, tačiau iš sąjungininkų desantinio laivo paleista salvė suplėšo jį gabalus.

Bunkeryje likęs Karlas Wegneris ir jo kovos draugas sukrėsti. Jų vadas yra pirmas jiems pažįstamas žmogus, žuvęs mūšyje, – ir dar jų akyse.

Veteranas praranda kontrolę

Vokiečių vyriausiesiems vadams taip pat sunku įvertinti padėtį, kaip ir amerikiečiams. Pasipila pranešimai apie užimtus bunkerius ir pozicijas, tačiau daugelis jų klaidingi, dėl jų kaltos nutrūkusios ryšio linijos.

Vokiečių patrankos intensyviai apšaudo paplūdimį, ir artilerijos vadas priverstas generolui leitenantui Dietrichui Kraissui pranešti, kad sviedinių atsargos jau beveik išseko.

55-erių Kraissas yra Pirmojo pasaulinio karo veteranas, už žygdarbius Rytų fronte apdovanotas Geležiniu kryžiumi. Didžiai susirūpinęs jis susisiekia su liuftvafės priešlėktuvinės gynybos padalinio vadu ir paprašo papildomos paramos, tačiau šis protestuoja ir teisinasi, kad jo uždavinys yra ginti oro erdvę nuo priešo lėktuvų. Generolas leitenantas Kraissas pratrūksta pykčiu ir primena vadui, kad neseniai gavo aukštesnio rango karininko tiesioginį įsakymą.

Karlo Wegnerio, jo kovos draugo Willio ir sužeisto vokiečių kareivio padėtis kulkosvaidžių bunkeryje nekokia. Jų vadas žuvo, jie atkirsti nuo išorinio pasaulio.

„Tai tu dabar vadovauji?“ – sako Willis Karlui Wegneriui, kuris turi iš jų trijų aukščiausią vyresniojo kareivio karinį laipsnį – nors ir labai menką.

„Vadovauju kam?“ – mąsto Karlas Wegneris. Jis nežino, ką daryti.

Kovos draugas jam pasako, kad jie netrukus išnaudos visus 15 tūkstančių MG-42 šovinių. Negalėdamas tuo patikėti Karlas Wegneris žiūri į gilzių krūvas, kūpsančias prie kojų.

Jis bijo likti ir kovoti, tačiau dar labiau bijo palikti bunkerį ir trauktis iš paplūdimio ieškant prieglobsčio. Adolfas Hitleris išleido vadinamąjį „Führerbefehl“, direktyvą, kuria uždraudė trauktis ir reikalavo ginti kiekvieną poziciją iki paskutinio šovinio ir paskutinio vyro. Iš vokiečių Rytų fronto veteranų jis yra girdėjęs, kaip karo policija – kareivių vadinama sarginiais šunimis – sušaudo išdrįsusius atsitraukti vokiečių kareivius.

Vis dėlto Karlas Wegneris galop nusprendžia susirinkti visą likusią amuniciją, rankines granatas ir bėgti iš bunkerio su kitais dviem kovos draugais.

Skelbiama nepaprastoji padėtis

Paplūdimyje Haroldas Baumgartenas aptvarstytu veidu toliau kaunasi. Nors daugelis kitų kareivių nori būti evakuoti, jis nepaiso patrankos sviedinio padarytos žaizdos. Per kelias valandas amerikiečių daliniams pavyksta persiropšti per skardį, jie įsitvirtina už kranto linijos ir užima Colleville ir Vierville kaimus. Tačiau jie dar turi užimti pirmąjį atsitraukimo kelią, kad galėtų išgabenti iš paplūdimio savo transporto priemones.

Adolfo Hitlerio išliaupsintoje Atlanto sienoje atsiranda didelių spragų. Vokiečių generolas leitenantas Kraissas prašo atsiųsti rezervą, kad būtų galima pradėti kontrpuolimą, tačiau jis atvyksta tik po kelių valandų. Vokiečiai priversti kaišioti gynybos spragas turimomis negausiomis pajėgomis.

D dienos rytą vokiečiai netenka kelių aukšto rango karininkų ir Stalingrado veteranas leitenantas Hansas Heinze mūšių įkarštyje paaukštinamas – tampa kuopos vadu. Jis iškart pajunta, kad karių kovos dvasia kritusi. Liuftvafė visai nesirodo, todėl sąjungininkų bombonešiai karaliauja oro erdvėje ir negailestingai bombarduoja vokiečių dalinius, o vokiečių atsargos nenumaldomai senka.

Net amerikiečių karo belaisvių vaizdas pakerta vokiečių kovos dvasią, kai šie pamato jų naują ginkluotę – pusiau automatinius šautuvus, gausybę amunicijos, dideles maisto ir tabako atsargas. Hanso Heinze rytinis optimizmas išblėsta.

Generolas leitenantas Kraissas iš savo pagrindinės vadavietės paskelbia už kranto linijos esančiai artilerijai nepaprastąją padėtį, kol bus gauta naujos amunicijos. Dabar vokiečių patrankos gali šaudyti vien gindamos vokiečių pozicijas, kurios jau vos laikosi.

Šaudoma tuščiais šoviniais

Tuo metu Karlo Wegnerio grupelė saugiai pabėga iš bunkerio ir sutinka kitą vokiečių būrį. Eidami link vokiečių pozicijų už kranto linijos jie praeina penkis šešis negyvus saviškius – veikiausiai žuvusius per bombonešių antskrydį. Vyrai susirenka žuvusiųjų kovos draugų amuniciją ir eina toliau. Karlas Wegneris prisimena, kad nuo vakar nieko nevalgė. Savo krepšyje jis randa sužiedėjusios duonos kriaukšlę ir pasidalija ja su draugu Williu. Eidami jie turi ne kartą slėptis po medžiais nuo amerikiečių bombonešių.

Kai jie pasiekia saviškių pozicijas, vienas karininkas paklausia, ką jie čia veikia. Vyrai nedrįsta pasakyti tiesos, nes bijo būti sušaudyti už dezertyravimą. Tačiau, laimė, niekas nesiima represijų. Vokiečiams reikalingas kiekvienas vyras.

Netrukus Karlas Wegneris priimamas į naują dalinį ir gauna amunicijos. Tačiau dalis šovinių yra tušti, skirti naudoti pratybose. Jis garsiai pasiskundžia, tačiau veltui.

„Paklausyk, – aiškina jam amuniciją dalijantis kareivis. – Amerikiečiai ne tokie kaip ivanai, jie brangina gyvybę. Jei tau reikės atsitraukti, pataupyk tikrus šovinius ir šaudyk į juos tuščiais. Tada jie ieškos priedangos ir tu turėsi laiko atsitraukti.“

Kareivis papasakoja, kad kiti vokiečiai taip pat šaudo tuščiais šoviniais.

Placdarmas įtvirtinamas

Tik 11.30 val. amerikiečiai užima pirmąjį kelią, vedantį iš Omahos paplūdimio į Saint Laurent kaimą. Nors tai tik dulkėtas lauko keliukas, karo inžinieriai vis tiek sugaišta laiko, kol jį išminuoja ir išlygina buldozeriais, kad iš Omahos paplūdimio galėtų pasitraukti tankai ir kiti šarvuočiai.

Sąjungininkai pasiekė svarbų tikslą, nors išilgai atsitraukimo kelio ir prie kitų paplūdimyje ir už jo esančių vokiečių pozicijų dar laukia įnirtingi mūšiai.

Po pusantros valandos amerikiečiai užima kitą atsitraukimo kelią, vedantį į Vierville. Laivui „USS Texas“ iš dviejų sunkiųjų pabūklų paleidus tiesioginę salvę, pasiduoda 30 likusių gyvų bunkerio gynėjų. Visą rytą įsiveržimas į Omahos paplūdimį balansavo ant pralaimėjimo ribos, tačiau dabar pakrantės mūšiuose neabejotinai ima viršų amerikiečiai.

Po pietų vokiečiai sulaukia nedidelio pastiprinimo, tačiau vis tiek nepajėgia atsilaikyti gausesniems ir stipresniems amerikiečių daliniams, kurie vis plūsta į Omahos paplūdimį. Amerikiečiai aiškiai laimi. Vokiečių generolas leitenantas Kraissas su kitais karininkais fantazuoja apie galingą naktinį kontrpuolimą, tačiau nieko iš to neišeina.

Dideli nuostoliai

Baigiantis birželio 6 dienai, išsilaipinti Omahos paplūdimyje amerikiečiams kainuoja maždaug 2 400 žuvusiųjų ir sužeistųjų. Vokiečių nuostoliai nėra tiksliai žinomi, tačiau manoma, kad jie neteko maždaug tūkstančio vyrų.

Haroldui Baumgartenui karas baigiasi D dienos vakare. Jam einant keliu vokiečių kulkosvaidininko paleista kulka pataiko į žandikaulį. Jis susileidžia morfino ir užmiega. Kitą dieną jam gulint ant neštuvų paplūdimyje ir laukiant, kol jį evakuos, vokiečių snaiperis atsisveikindamas peršauna jam kelį. Vėliau jam prireikia 23 operacijų.

Vokiečių kareiviams Karlui Wegneriui ir Hansui Heinze karas baigiasi tik 1944 m. liepos viduryje po įnirtingų mūšių, pavertusių griuvėsiais 95 procentus Sen Lo miesto ir transporto mazgo, esančio vos už 30 kilometrų į pietryčius nuo Omahos paplūdimio.

Karlas Wegneris kaunasi drauge su kovos draugu Williu. Staiga kulkos perveria Williui pilvą ir plaučius, Karlas suklumpa šalia mirštančio draugo. Willio veidas išblyškęs, jis tyliai verkia.

„Karlai, nejau turėjau visa tai pereiti vien tam, kad mirčiau griuvėsiuose? Tai beprasmiška“, – ištaria jis paskutinius žodžius. Tada Karlas Wegneris kartu su kitais dviem vokiečiais pasiduoda amerikiečiams. Nors yra karo belaisvis, jis pirmą kartą gyvenime jaučiasi visiškai laisvas.

Vokiečių kariuomenė atsitraukia

Leitenantas Hansas Heinze kaip tik ketina šauti iš prieštankinio ginklo į amerikiečių tanką, kuris ritasi per nuolaužas vienoje iš sugriautų Sen Lo gatvių, kai kulka jam perveria šoną ir jis parkrinta. Tankui artėjant Hansas Heinze beviltiškai mojuoja nosinaite, kad tankas jo nesutraiškytų, ir nustemba, kai šis sustoja ir pro atvertą liuką išlindęs amerikietis klausia, ko jis nori.

Hansas Heinze prašo leisti jam pasitraukti nuo kelio. Amerikiečių tankų ir šarvuočių kolona sustojusi laukia, kol du Hanso Heinze kovos draugai pribėgę nuneša jį į saugią vietą, vėliau jis nuvežamas į Vokietiją.

352-osios divizijos vyriausiasis vadas generolas leitenantas Dietrichas Kraissas 1944 m. rugpjūčio pradžioje sužeidžiamas netoli Sen Lo ir po kelių dienų nuo patirtų sužalojimų miršta. Tačiau sunkūs mūšiai Šiaurės Prancūzijoje dar laukia, kol sąjungininkai galutinai sutriuškina vokiečius.

Pasirinkite jus dominančias įmones ir temas – asmeniniu naujienlaiškiu informuosime iškart, kai jos bus minimos „Verslo žiniose“, „Sodros“, Registrų centro ir kt. šaltiniuose.

Norite pasiūlyti temą, turite pastabų, pasiūlymų ar klausimų? Parašykite „Verslo žinių“ redaktoriams.

Jei norite suteikti konfidencialios informacijos, rašykite vyr. redaktoriui rolandas.barysas@verslozinios.lt

Vytautas Landsbergis: nežinia, kodėl Dievas leidžia taip elgtis su tautomis Premium 3

„Menkystė, sumenkėję esame. Galbūt ir toliau menkėjame, nors visada buvo vilčių, ir jų toliau yra, kad...

Laisvalaikis
07:30
Fieldso medaliu apdovanoti keturi matematikai

Keturi matematikai, įskaitant ukrainietę Maryną Vjazovską, antradienį pelnė prestižinį Fieldso medalį, dažnai...

Laisvalaikis
2022.07.05
Klaipėdoje demontuojamas sovietinis monumentas 9

Klaipėdoje pirmadienį pradėti sovietinių skulptūrų demontavimo darbai, BNS patvirtino Vytautas Grubliauskas,...

Laisvalaikis
2022.07.04
„Paramount Pictures“ dėl autorinių teisių susikibo su „Asų“ personažų kūrėjo šeima

„Talk to me Goose“. Ar jau spėjote išgirsti šią gerai žinomą frazę naujame filme „Asas Maverikas“ („Top Gun:...

Laisvalaikis
2022.07.03
„Saulė ir jūra“ – Londone, britų spauda žeria pagyras

„Šis vizionieriškas pasirodymas yra širdį veriančiai graži elegija apie mūsų santykius su planeta“, – po...

Laisvalaikis
2022.07.03
Bolševikai visada norėjo valdyti pasaulį Premium 3

Didžiausią branduolinį arsenalą turinčios šalies ir didžiausios Europos valstybės karas primena dabartinio...

Laisvalaikis
2022.07.02
Karą dėl barščių laimėjo Ukraina

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) penktadienį patvirtino barščius saugomu...

Laisvalaikis
2022.07.01
Savo nacionalinius apdovanojimus turės ir architektai

Liepos 1-ąją Kaune pristatyti Nacionaliniai architektūros apdovanojimai 2023 (NAA). Pirmieji jų laureatai bus...

Laisvalaikis
2022.07.01
V. Landsbergis: išmokime gyventi be Rusijos Premium 1

Vytautas Landsbergis, atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas, VŽ podkaste apgailestauja, kad mes...

Laisvalaikis
2022.07.01
VŽ klausomiausi podkastai birželį

Pateikiame daugiausia „Verslo žinių“ prenumeratorių dėmesio sulaukusių podkastų TOP 10.

Laisvalaikis
2022.07.01
Infliacijos kalnais ir nuokalnėmis: nuo lito iki valiutų valdybos, finansų krizės ir šių dienų Premium

Žvalgantis, kaip elgėsi valdžios per visą Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpį nuo pat 1990 m., svarbu...

Finansai
2022.07.01
„Zaha Hadid“ darbas Vilniaus architektūros ekspertų iškart neįtikino Premium 8

Nekilnojamojo turto (NT) plėtros bendrovei „Hanner“ pasitelkus pasaulyje gerai žinomą architektų biurą „Zaha...

Statyba ir NT
2022.07.01
Privatūs lėktuvai: godumo simbolis ar nauda verslui Premium

Ekspertai teigia, kad privatūs lėktuvai leidžia greitai įvertinti konkretaus asmens vidinius instinktus...

Vadyba
2022.06.30
LKT tyrimas: garsiai apie tai, apie ką nutylima – kiek gauna Lietuvos meno kūrėjai Premium

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) duomenimis, Lietuvoje skaičiuojama per 10.000 kūrėjų. Jų atlygis už kūrybą...

Laisvalaikis
2022.06.30
Į ką investuoja Z karta: nuo metaverslo iki vyno Premium

Įvairūs tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis Z kartos žmonių, užuot investavę į tradicinius investicinius...

Laisvalaikis
2022.06.29
Kultūros ir kūrybinėms industrijoms – beveik 15 mln. Eur

Netrukus Lietuvos kultūros ir kūrybinių industrijų (KKI) sektorių pasieks beveik 15 mln. Eur, skirtų...

Laisvalaikis
2022.06.29
Pilkos biuro juokelių, komplimentų ir replikų zonos: gali padėti vienas puslapis Premium

Savaime suprantamų taisyklių, kaip bendrauti komandoje, nėra – taip sutartinai sako organizacijų, kurios turi...

Vadyba
2022.06.29
A. Avulis pasisamdė garsų biurą „Zaha Hadid Architects“ Premium 14

Šiemet sostinėje patvirtinta išimtis dėl privalomų architektūros konkursų atvėrė kelią nekilnojamojo turto...

Statyba ir NT
2022.06.29
Naujoji nuošliauža Gedimino kalnui grėsmės nekelia

Naujausia Gedimino kalno nuošliauža, susidariusi dėl itin smarkios liūties birželio 21-ąją, vėl sujudino...

Laisvalaikis
2022.06.29
E.Stankevičius: Esame vienintelė sporto šaka, kuri tiesiogiai investuoja į infrastruktūrą Verslo tribūna

Lietuvos futbolas patiria sukrėtimus, skaudžias akimirkas ir kuria kitokios ateities planus.„Esame...

Finansai
2022.06.29

Verslo žinių pasiūlymai

Šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. „cookies“). Jie padeda atpažinti prisijungusius vartotojus, matuoti auditorijos dydį ir naršymo įpročius; taip mes galime keisti svetainę, kad ji būtų jums patogesnė.
Valdyti Sutinku