Kino legenda Charlotte Rampling: padaryčiau viską, kad išvengčiau tikrovės

Apimta panikos beldžiu į duris. Pasirodo žmogus ir nieko nesakydamas palydi mane prie balta staltiese uždengto staliuko, stovinčio centrinėje restorano zonoje, tada išnyksta. Atsisėdu ant kėdės, ant kurios padėta aksominė pagalvėlė, ir grožiuosi aplinka. Šis restoranas, nuo 1942 m. siūlantis solemeuni?re (keptą žuvį) ir kitus klasikinius patiekalus Paryžiaus glitterati (grietinėlei), yra lyg nykstanti šventovė, simbolizuojanti miesto aukso amžių. Grafišką voratinklinį restorano logotipą sukūrė rašytojas ir filmų kūrėjas Jeanas Cocteau, o salės sienas, ant kurių pavaizduotos graikų deivės, pasipuošusios pastelinių spalvų apdarais, ištapė Christianas Bérard’as – menininkas ir mados žurnalų iliustruotojas, kadaise žavėjęs Paryžiaus teatro demimondą.

Restorano puošybos apžiūra man gana greitai nusibosta. Laimė, tylą sudrumsčia beldimas į langą. Tai – Charlotte Rampling. Liekna ir elegantiška 71-ų aktorė, apsisiautusi plačiu apsiaustu, vilkinti prigludusį pilką kostiumėlį ir baltą džersio palaidinę, pagaliau atkreipia padavėjo dėmesį.

Ch. Rampling atsisėda ir mandagiai paspaudžia ranką. „Manau, mums vertėtų užsisakyti dvi taures labai gero jūsų raudonojo vyno“, – sako ji tuo savo gundančio tembro balsu, kokiomis trimis oktavomis žemesniu nei įprasti žmonių balsai.

Šaltas sfinkso žavesys

Ch. Rampling čia vietinė. Jos butas visiškai netoli, Monsieur-le-Prince gatvėje.

„Kairiajame krante, – ištaria ji su kvailu prancūzišku akcentu ir priduria: – turiu namus ir kitur, nesijaudinkite, bet jums nesakysiu kur, nes laikraštyje tai atrodys pernelyg pagyrūniška.“ Vėliau mūsų bendras draugas papasakojo, kad aktorė iš tikrųjų turi keletą butų, kuriuose gyvena tam tikromis savaitės dienomis, nes mėgsta gėrėtis skirtingais miesto rajonais iš skirtingo aukščio. Viename šių butų įrengtas kambarys, kurio sienos nukabinėtos Ch. Rampling portretais, aktorė jį vadina egokambariu.

Aš tuo nesistebiu. Yra daugybė Ch. Rampling portretų, ir daugumoje jų vaizduojama stulbinamo grožio moteris. Pirmą kartą ekrane ji pasirodė septintajame XX a. dešimtmetyje, Richardo Lesterio filme „Įgūdis... ir kaip jį įgyti“ (angl. „The Knack ... and How to Get It“), kuriame atliko to meto kontrkultūrai būdingos gundančios lėlytės vaidmenį, o vėliau pelnė tarptautinę šlovę suvaidinusi holokaustą išgyvenusią žydę Luciją Aterton sadomazochistinių scenų kupiname filme „Naktinis portjė“.

Aktorius ir režisierius traukė jos šaltas žavesys ir sfinksą primenanti laikysena. Fotografui Helmutui Newtonui ji buvo geidulinga aštuntojo dešimtmečio sirena blizgančiomis lūpomis. Vėliau Luvre ji pozavo apsinuoginusi Juergenui Telleriui. Pastaruoju metu kino mėgėjai ją galėjo pamatyti atliekančią Veronikos Ford vaidmenį 2011 m. Juliano Barneso romano „Pabaigos jausmas“ adaptacijoje. Didžioji šio filmo tragedija yra ta, kad joks grimas negali nuslėpti fakto, jog aktorė, filme vaidinanti jaunesnę už save moterį, tėra graudus ankstesniosios Ch. Rampling šešėlis.

Ar ji prancūzė

„Ir ko gi mes norėtume užkąsti?“ – aktorė mesteli paviršutinišką žvilgsnį į meniu, tada paprašo, kad padavėjas ką nors rekomenduotų. Keletą minučių jie prancūziškai kalbasi apie žuvų patiekalus, o aš atidžiai apžiūrinėju jos veidą. Su amžiumi jos akys labiau užgriuvo ir tapo melancholiškesnės, tačiau legendiniai skruostikauliai vis dar labai ryškūs, o kūnas išlaikė jaunatvišką lankstumą. Aktorė nusprendžia pasirinkti šukutes. „Užsisakykime šukučių, gerai? – sako ji. – Aš jas mėgstu.“

Ch. Rampling neketino apsigyventi Paryžiuje, tačiau nuo 1978-ųjų, kai ištekėjo už prancūzų kompozitoriaus Jeano Michelio Jarre’o, šis miestas tapo jos namais. Juodu išsiskyrė 2002 m., bet ji pasiliko Paryžiuje, nes daugelį metų artimai bendravo su prancūzų žiniasklaidos magnatu Jeanu No?liu Tassezu, iki jo mirties 2015-aisiais. Per visą Ch. Rampling profesinės veiklos, aprėpusios prancūzų ir britų kino pramonę, laikotarpį aktorės gerbėjus nuolat trikdė jos gyvenamosios vietos klausimas. Pamėginkite paieškoti informacijos per „Google“ sistemą ir pamatysite, kad dažniausiai užduodamas šis klausimas: „Ar Charlotte Rampling yra prancūzė?“

Iš tikrųjų aktorė užaugo Sturmerio kaime, Anglijos Esekso grafystėje, ir buvo antroji dailininkės Isabel Gurteen ir armijos karininko Godfrey Lionelio Ramplingo, per 1936 m. olimpines žaidynes estafetėje 4 x 400 m laimėjusio aukso medalį ir namuose palaikiusio karinę drausmę, duktė.

„Aš esu laimingiausia gyvendama čia, tačiau daug dirbu ir Anglijoje, ji yra mano šalis, – prisipažįsta ji, – tačiau nebūtinai Londonas. Kai mano gyvenimo draugas mirė, pati savęs paklausiau, ar turėčiau grįžti į Angliją. Tačiau visiškai to nenorėjau, nes mano namai ne ten. Abu mano sūnūs gyvena Londone, bet aš savo erdvę susikūriau čia.“

Ji pasmeigia alyvuogę, nekreipdama dėmesio į priešais padėtą krepšelį su duona.

„Kur yra žmonių namai? – tęsia ji. – Namai yra ten, kur širdis, sako jie, arba ten, kur gyvena jų šunys... Anksčiau aš maniau, kad namai yra ten, kur gyvena mano gyvenimo draugas arba mylimas žmogus, taigi kai jis mirs, man derėtų pagalvoti apie išvykimą. Tačiau iš tikrųjų namus pakeisti labai sunku. Juk čia gyvenu jau 16 metų. Taigi kol kas jokių permainų, aš vis dar čia.“

Ne tas veidrodis

Padavėjas atneša mūsų šukutes, dailiai sudėliotas dviem eilėmis šalia smidrų padažo pagal prancūziškos nouvelle cuisine (naujosios virtuvės) taisykles, taigi pasigailiu, kad neužsisakiau daugiau. Ch. Rampling atrodo patenkinta. „Turiu rūpintis figūra“, – atsako ji, kai paklausiu apie mitybą. Ar ji valgys deserto?

„Ne, mieloji. Ne.“Aktorė paaiškina, kad maistą renkasi atidžiai, „bet ne kvailai“. „Privalome suprasti, kad mums nereikia didelių porcijų, – sako gana griežtai, lyg kokia mokyklos direktorė. – Mums nebūtina daug valgyti, kad išgyventume, todėl verčiau suvalgyti... tik pusę patiektos žuvies ir pusę bulvių, o ne viską.“

Aktorė gana optimistiškai vertina bėgantį laiką ir jo paliktus negailestingus pėdsakus.

„Turiu gerą veidrodį, kuris man gailestingas, ir tai labai svarbu, – sako ji. – Į kitus veidrodžius stengiuosi nežiūrėti. Tiesa, kartais privalau tai padaryti, tačiau savęs tuose atvaizduose nematau. Kartą pasižiūrėjau į kitą veidrodį.“

Ir ką gi ji ten pamatė?

„Kažkokį piktą seną maišą, – juokiasi Ch. Rampling, – o juk laikiau save deive. Va tai tau!“

Atsiribojusi nuo naujienų

Ji nepakanti ne tik veidrodžiams. „Nesu visuomeniška, – prisipažįsta ji, o tada paaiškina: – Esu ne asociali, bet nelinkusi bendrauti. Tiesiog nesu tokia.“ Be to, jai nėra labai smagu likti pačiai su savimi.

„Esu visiškai beviltiška, kai lieku viena, – sako aktorė. – Tik dabar sužinojau, ką reiškia gyventi vienai, ir man tai nelabai sekasi.“

Iš savo gyvenimo ji visiškai išbraukė pokalbius apie pasaulio naujienas: „Aš sąmoningai nustojau klausytis žinių, nes nenoriu, kad jos įsiskverbtų į mano sielą ir protą.“

Kadangi ji jaučiasi europiete, per „Brexit“ referendumą balsavo už tai, kad Didžioji Britanija liktų ES: „Žinoma, balsavau už tai, kad liktume. Dėl Dievo meilės, ką jie sau mano, kad ketina atsiskirti?“ Tačiau ji tiek ir tepasako.

„Nenoriu apie tai kalbėti, – pareiškia aktorė, – nebenoriu klausytis Donaldo Trumpo. Ir nebenoriu klausytis prancūzų politikų. Taigi, tiesiog laukiu.“

Darbo – per akis

Ch. Rampling tvirtina, kad nežinodama tapo „daug laimingesnė“, ir aš esu linkusi tuo patikėti. Be to, ji visada turėjo darbo. Praėję keleri metai aktorei buvo itin darbingi: ji gana įtaigiai suvaidino advokatę Džoselin Nait detektyviniame seriale „Broadchurch“ ir žudiko maniako patikėtinę JAV trileryje „Deksteris“. Ch. Rampling buvo tiesiog nuostabi Andrew Haigho filme „45 metai“, pelniusiame įvairių apdovanojimų, kur vaidino nelaimingą moterį, įklimpusią į slogią apsimestinai laimingos santuokos tikrovę. Be to, ką tik baigė filmuotis „dideliame amerikiečių filme“, kuriame vaidino kartu su Jennifer Lawrence. „Ten esu garbinga ištekėjusi moteris. Vadovauju šnipų mokyklai, ir mes visi kalbame su rusišku akcentu, lyg būtume rusai, nors iš tiesų visi esame anglakalbiai. Ten dirbti buvo be galo linksma ir man labai patiko.“

Šiuo metu Ch. Rampling lygiai taip pat mielai imasi linksmų vaidmenų nuotykių filmuose, kaip ir sudėtingų charakterių, kurie jai padėjo pelnyti pasaulinę šlovę. Visus juos ji vertina su neprilygstamu entuziazmu. Vaidyba šiai aktorei yra lyg apsisaugojimo priemonė. „Padaryčiau viską, kad jos išvengčiau, – sako ji apie tikrovę. – O filmas tėra išgalvota istorija. Tu neprivalai būti už ją atsakingas. Taigi turi šią išskirtinę saviraiškos galimybę, kuri, taip sakant... na, juk jeigu tai tėra pasakojama istorija, aš galiu daryti bet ką, ar ne tiesa?“

Skaudus vaikystės aidas

Toks požiūris atėjęs iš vaikystės. Jį padėjo suformuoti santūrus angliškas vaikų auklėjimo stilius ir ilgai slėpta šeimos tragedija. 1966 m. ramų, bet labai konservatyvų Ch. Rampling šeimos gyvenimą sujaukė žinia apie jos 23-ejų sesers mirtį. Tuo metu aktorei buvo dvidešimt, ir ji jau buvo priartėjusi prie pasaulinės šlovės slenksčio. Tik gerokai vėliau Ch. Rampling sužinojo, kad sesuo nusižudė, nes tėvas buvo uždraudęs atskleisti paslaptį, kol motina buvo gyva. Ši apgaulė ir didžiulė aktorės pečius prislėgusio sielvarto našta nulėmė vėlesnį daugumos vaidmenų pasirinkimą.

„Vienintelis išsigelbėjimas man buvo kuo labiau vadovautis instinktais“, – sako ji apie savo reakciją į sesers mirtį.

Užgniaužti jausmus jai atrodė visiškai normalu: XX a. septintasis dešimtmetis buvo visiškos laisvės laikotarpis, tačiau metas, kai pradėta atvirai kalbėti apie sielvarto psichoterapijos naudą, buvo dar labai toli.

„Taigi nuo tos savo gyvenimo akimirkos aš stengiuosi nebegalvoti, – paaiškina ji. – Tiesiog mėginu gyventi. Kaip kamikadzė. Kaip ir patyrus traumą, būtina rasti išeitį. Jeigu pradėsiu apie viską galvoti, visiškai sutriksiu.“

Bandymai rašyti

Tik neseniai Ch. Rampling šiek tiek atskleidė savo istoriją. Praėjusį mėnesį ji išleido atsiminimų knygą „Kas aš esu“, parengtą kartu su rašytoju Christophe’u Bataille, kurioje mėgina susitaikyti su jausmais, kylančiais dėl sesers Sarah mirties. Šią knygą vertinant kaip literatūros kūrinį, derėtų pasakyti, kad tai yra fragmentiškas ir jokios struktūros neturintis aktorės ir rašytojo pokalbių rinkinys. Kai kurios dalys suformuluotos pačios Charlotte’s žodžiais, kitus fragmentus parašė Ch. Bataille, ir jeigu kūrinyje nebūtų atskleista skaudžių atvirumo akimirkų, jis atrodytų pernelyg pretenzingas. „Didžioji mažoji sesutė“ Sarah plevena knygos puslapiuose lyg daili pamėklė, auksaplaukė vaikystės draugė, kurios šypsena, merginą užvaldžius negailestingai depresijai, pamažu virsta „neaiškia ir suglumusia“.

Keista, kad ši knyga apskritai buvo išleista. Pastaroji Ch. Rampling parašyta autobiografija buvo sunaikinta, kai aktorė suprato, kad „padarė baisią klaidą“.

Kodėl?

„Nes ta rašliava buvo visiškas šlamštas, – paaiškino ji. – Aš pasakiau: „Negi galiu norėti, kad mano gyvenimas virstų šlamštu? Tikrai ne.“

Toliau vyko įvairios teisinės procedūros, siekiant užtikrinti, kad autobiografija nebūtų išleista.

„Buvo labai sudėtinga tai pasiekti, – prisimena aktorė. – Tačiau aš pasielgiau teisingai.“

Kietas riešutėlis

Ch. Rampling charakterį sunku perprasti. Ji mielai pasakoja apie save, yra labai linksma ir gana tiesmuka. Kai kurias bauginamas savo būdo ypatybes ji sieja su tėvu: „Jis buvo labai sąžiningas. Kai tapau vyresnė, supratau, kad jis buvo tikrai geras žmogus. Tačiau žmonės jo prisibijojo, kaip prisibijo ir manęs, nes aš turiu ir nuožmiąją pusę, kuri kartais atsiskleidžia.“

Nusistebiu, kodėl žmonės mano, kad jos derėtų bijoti.

„Nežinau, – ji gūžteli pečiais. – Aš gąsdinu žmones. Ar išgąsdinau ir jus, brangioji?“ – šnairai žiūrėdama paklausia ji. Na, taip, gal truputį, kad ir kaip tai būtų keista.

Ar ji buvo labai gąsdinanti maža mergaitė?

„Ne! – tvirtai pareiškia ji. – Aš manau, kad tai susiję su augant patirta sutrikimo būsena. Tai yra savotiškas drovumas, kurį žmonės neteisingai supranta. Turbūt kas nors panašaus. Tačiau ši savybė gali labai praversti, taigi vėliau ėmiau ja naudotis.“

Ši galia gali atrodyti svaiginanti. Ar ji rodo pavyzdį kitiems aktoriams nuo pat pradžių kovoti už save, jeigu nepatinka režisieriaus elgesys?

„O taip, aš turiu būti lyg skautų vadė, – sako ji. – Senoji geroji Charlotte žygiuoja į mūšį...“

Tačiau ji nekelia kitiems žmonėms rūpesčių. „Aš mėgstu dirbti su grupėmis, – tvirtina aktorė. – Mano santykiai su žmonėmis – tai darbe užmegzti ryšiai, ir jie yra neįtikėtinai glaudūs ir artimi. Atrodo, tarsi visi šie žmonės būtų mano geriausi draugai, tačiau vėliau mes atsisveikiname ir aš su jais niekada daugiau nebesusitinku.“

Ch. Rampling supranta, kad geba sukurti puikios dramatinės aktorės įspūdį. Tačiau jeigu ji ir yra tragikė, tai labai įžūli. Baigiantis vakarienei, paklausiu, ar dar liko vaidmenų, kuriuos norėtų suvaidinti?

„Žinosiu, kai tokį vaidmenį turėsiu, – atsako, o tada priduria su vokišku akcentu, – šio vaidmens aš dar neatlikau.“

Ji nutyla. „Nežinau, – gūžteli ir tęsia:– Tam tikra prasme visos istorijos yra vienodos. Tačiau aš svarsčiau suvaidinti Shakespeare’o heroję, nors nesu jo aktorė. Nesu įsitvirtinusi teatre. Nesimokiau ir niekada netroškau atlikti klasikinių vaidmenų. Vis dėlto vienas režisierius sako, kad nori patyrinėti Shakespeare’ą.“

Aš pasiūlau S. Beckettą, bet ši mintis jai visai nepatinka. „Kokį S. Becketto herojų galėčiau vaidinti būdama moteris?“ – klausia ji. Šiaip ar taip, ne „Laimingų dienų“ heroję. „Oi, ne, prašau, – sako ji. – Tik ne smėlis. Bobas Wilsonas (teatro režisierius ir pjesių autorius – red. past.) norėjo, kad sukurčiau tą vaidmenį, bet aš atrėžiau: „Oi ne, nenoriu būti palaidota tame prakeiktame kalne...“

Daugeliu atžvilgių Ch. Rampling galima laikyti antiaktore. Jai labiausiai patinka vaidinti trumpose istorijose, kuriose yra mažiausiai gestų.

„Man nepatinka ir netinka teatriniai dalykai, – prisipažįsta ji. – Tai nė iš tolo nepanašu į tai, ko norėčiau imtis. Tą patį galima pasakyti ir apie graikų tragedijas. Ten per daug vaidybos. Nors turbūt galėčiau puikiai suvaidinti. Žinau, kad esu tragikė, ir tai slypi manyje.“

Be to, ji būtų bauginanti. „Aš būčiau tokia baisi, – sako ji linksmai. – Pasakyčiau: „Puiku, aš jums suteiksiu tai, jeigu norite, kad būčiau baisi. Aš pasirodysiu, burnoje laikydama kruviną savo vyro ranką!“

Lėkštės ištuštėjo, Ch. Rampling lėkštėje liko vieniša šukutė. Aš baigiu antrąją taurę vyno. Pagaliau į restoraną pradeda rinktis lankytojai, tačiau nė vienas jų nė nemirkteli čia išvydęs „Oskarui“ nominuotą aktorę. Ch. Rampling atsisako deserto. Tik dabar paaiškėja, kad ši vakarienė tebuvo įžanga į kitą – tikrą vakarėlį, vykstantį visai šalia. Na ir koketė! Toje vakarienėje nedalyvaus jokių kitų aktorių, viskas bus patiekta tiesiog tobulai, o pokalbis bus itin akademiškas. Tai dalis prancūzų kultūros, kuri ją erzina, bet kartu atrodo nuostabi. Ir būtent tai ją sulaiko šiame mieste.

Aktorė susirenka savo krepšius ir atsisveikindama ištiesia ranką: „Na, mieloji, dabar turiu jus palikti.“

Tada išeina „išsinešdama“ savo malonų balsą ir kvailą akcentą, o aš lieku žiūrėti į freskas ir jaučiuosi šiek tiek nelaiminga.