„Keliaujantys“: bendra kūryba kaip slėptuvė

Visas spektaklis – tai seka epizodų, kurie vis kitaip perteikia galios ir pažeminimo susidūrimą, desperatišką pasidavimą bandos instinktui ir bejėgiškumą globalios grėsmės akivaizdoje.

Scena iš spektaklio „Keliaujantys“. Lauros Vansevičienės nuotr.

Kaip buvo pasakyta popremjerinėje diskusijoje, Valstybiniame jaunimo teatre juoką išgirsi nedažnai. Daugelis pastaraisiais metais šiame teatre sukurtų darbų – arba monumentalios, laike išsitęsusios scenos drobės, arba drąsūs mažesnės formos eksperimentai. Ir vieni, ir kiti reikalauja aktyvaus publikos įsitraukimo, sąmoningos pastangos mąstyti, klausti ir ieškoti atsakymų kartu su kūrėjais.

Naujausias Jaunimo teatro spektaklis, uždaręs jubiliejinį, 60-ąjį, sezoną, anaiptol nėra komedija, tačiau „Keliaujantys“ kelia daug jausmų – užuojautos, atpažinimo džiaugsmo, empatijos, sumišimo, pasidygėjimo... Tai gali atrodyti netikėta, nes spektaklyje nėra nuoseklaus pasakojimo, išbaigtų personažų, su kuriais galėtum susitapatinti, beveik nėra net teksto, tik pavienės frazės ir pokalbių nuotrupos. Iš pradžių net nesupranti, iš kokios materijos sutvertas spektaklis, bet jauti jo gyvybę.

Ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje gerai žinomas vengrų kilmės režisierius Árpádas Schillingas turi unikalų, tačiau sunkiai į kokias nors formules įspraudžiamą metodą, kurio svarbiausias tikslas – pažadinti kiekvieno proceso dalyvio kūrybiškumą ir sukurti laikiną spektaklio bendruomenę. Tokiu principu buvo sukurti visi lietuviškieji A. Schillingo spektakliai: „Didis blogis“ Nacionaliniame dramos teatre, „Įstrigę“ Klaipėdos jaunimo teatre ir „Anomalija“ bei „Barbarai“ Valstybiniame jaunimo teatre. „Keliaujančiuose“ galima pajusti tikrą bendros kūrybos džiaugsmą. Kalbėdami apie slogius dalykus, „Keliaujantys“ švenčia bendrystę ir kūrybiškumą.