Jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ – ir „Potvynis“, ir potvynis

Toliausiai nuo tikrovės atkartojimo visgi yra animacija, tad jeigu norisi bėgti nuo beformio kasdienybės siurrealizmo į formų, vaizdų ir išminties pasaulį, tai pirmieji pasiūlymai – du animaciniai filmai, kuriuose karaliauja katinai. Jie abu kupini to, ko taip trūksta realybėje, – pakantumo kitam, pagarbos gyvenimui kartu, filosofinių poteksčių, perteiktų visiems suprantama, bet nesupaprastinta kino kalba. Abiejų filmų premjeros įvyko pernai Kanų kino festivalyje.

Latvių režisieriaus Ginto Zilbalodžio „Potvynis“ („Flow“) kovo 6 d. atidaro „Kino pavasarį“ Lietuvos nacionaliniame akademiniame teatre, paskiau jis persikels į KP ekranus. Filmo, kurį latviai kūrė kartu su kolegomis iš Prancūzijos ir Belgijos, pavadinimas simboliškai apibūdina visą plačią festivalio programą, o apie patį filmą girdėjo turbūt visi, kas bent paviršutiniškai seka kino naujienas. „Potvynis“ ir jo pagrindinis personažas katinas beveik metus nestabdomas keliauja po pasaulio kino festivalius. Tarp keliasdešimties pelnytų apdovanojimų – britų kino akademikų skiriamas „Auksinis gaublys“, geriausio animacinio filmo apdovanojimas Prancūzijos „Cezarių“ ceremonijoje ir galiausiai – dar visai šviežutėlis „Oskaras“ už geriausią animacinį filmą. Beje, apskritai pirmasis „Oskaras“ Baltijos šalių kino kūrėjams.    

Taigi, šiam katinui rekomendacijų nebereikia – šių metų pradžioje Latvijoje „Potvynis“ tapo žiūrimiausiu visų laikų filmu šalies kino teatruose, aplenkęs didžiuosius Holivudo hitus „Titaniką“ ir „Avatarą: vandens kelią“. Latviai Rygos centre sukūrė katinui skulptūrą-instaliaciją (įtaisė jį ant užrašo „Rīga“ prie pat garsiojo Laisvės paminklo, kur jis „tupės“ iki balandžio, o paskiau persikels į Rotušės aikštę) ir renka aukas gyvūnų globai – geresnio Latvijos kino sėkmės įprasminimo ir nesugalvosi. 

„Potvynis“ išties dovanoja įsimintiną kino malonumą. Ne technologiniai triukai, ne įmantrus piešinys, bet pagavi sugyvenimo kartu idėja, talentingai, su skoniu, saiku perteikta ir šnabždanti viltį, kad herojams pavyks išlikti, daro šį filmą unikalų.

O štai antrasis „Kino pavasario“ katinas yra vaiduoklis, gyvena nesuskaičiuojamą daugybę metų ir apie jį prieš festivalį beveik niekas, deja, nekalba. Nejuokauju: „Katinas vaiduoklis Andzu“ (rež. Yoko Kuno, Nobuhiro Yamashita) yra vienas geriausių šiųmečio „Kino pavasario“ pasirinkimų. Pasiūlius rekomenduoti tik vieną filmą, ko gero, pasirinkčiau šį „vaiduoklį“: jeigu turite humoro jausmą, tikite šviesa tunelio gale, o vienintelė galimybė ištrūkti į kiną yra kelios valandos savaitgalį su vaikais (arba be jų), šis filmas kaip tik jums. 

Svarbi sąlyga yra mėgti animaciją, bet man atrodo, kad Andzu gali tapti nuostabiu vedliu į geriausios šiuolaikinės animacijos pasaulį net abejingiems šiai kino rūšiai. Filme sudera žinutės vaikams ir suaugusiesiems, socialinių traumų ir stebuklinio pasaulio mūsų kasdienybėje temos. Jame rodoma, kaip lengva nuteisti artimuosius ir kaip gera suprasti klydus. Šioje pažinimo kelionėje vienuolikmetę Kariną, paliktą pas budistą senelį, lydi nežinia kiek metų gyvenantis, labai šmaikščiai sukurtas, pasipūtęs, bet visuomet pasirengęs padėti katinas Andzu. Jis, suprantama, yra amžinybės konstanta. Konstanta, kaip jai ir prideda, ne tik žvejoja ir gadina orą, o veikia kaip jungiamoji grandis tarp įvairių būties lygmenų. Protingas, spalvingas, šviesus tiesiogine ir perkeltine prasme filmas.

„Liūtas“ ir „liūtai“ iš Venecijos

Šiuolaikinio kino laukas ypač dinamiškas, ir jeigu filmas išsilaiko dėmesio centre ilgesnį laiką, tai jau nemažas laimėjimas ir savotiškas jo kokybės rodiklis. Suprantama, bet kokie rekomenduojamų filmų sąrašai yra asmeniški, tačiau esti filmų, kurie tampa savojo laiko (kad ir vienų metų) ženklais, o kai kurie – ir viršūnėmis. Jiems dėl tematinio svorio ir estetinio užmojo dažnai tenka epitetas „didelis“. 

Ar pateisins tokį statusą bene laukiamiausias režisieriaus Brady Corbeto filmas „Brutalistas“, kuriame vaidina Adrienas Brody, už pagrindinį vyro vaidmenį tik ką įvertintas „Oskaro“ statulėle, pamatysime. A. Brody vaidina Holokaustą išgyvenusį architektą, kuris po Antrojo pasaulinio karo atsiduria Amerikoje ir susiduria su sunkia menininko ir svetimo žmogaus dalia. Filmas pelnė „Sidabro liūtą“ Venecijoje ir dešimt „Oskaro“ nominacijų, tarp jų – ir už geriausią filmą. Teigiama, kad „Brutalisto“ negalima žiūrėti namų ekranuose, nes tik dideliame kino teatro ekrane atsiveria visos jo prasmės.

Dar vienas „žvaigždinis“ filmas iš Venecijos – italų režisieriaus Lucos Guadagnino „Queer“. Danielis Craigas šiame filme atvirai mėgaujasi aktoryste, vaidindamas amerikietį emigrantą homoseksualą Li, laiką leidžiantį Meksiko baruose ir patenkantį į jausmų jaunam gražuoliui pinkles. Jų žvilgsniai atsitiktinai susiduria Meksiko gatvėje, gaidžių peštynių metu. Jųdviejų keistas, sapniškas bendravimas tęsiasi, žiūrovas įtraukiamas į išradingą, nors retsykiais pernelyg patetišką, manieringą pasakojimą. Filmas sukurtas pagal to paties pavadinimo bytnikų kartos rašytojo Williamo S. Burroughso romaną, tad 7-ąjį dešimtmetį vykstanti istorija kupina nuodėmių žavesio, narkotikų, vyno, psichodelinių vizijų.

Šiuolaikinė iranietiška sakmė

Vienas svarbių praėjusių metų filmų, vertų didelio ekrano ir žiūrovų laiko, – Irano režisieriaus, disidento Mohammado Rasoulofo filmas „Šventosios figos sėkla“, kuriam po premjeros Kanuose netilo ilgiausios ovacijos. Tai grandiozinė šiuolaikinė sakmė, jungianti šeimyninės dramos, psichologinio trilerio ir feministinio manifesto perspektyvas. Režisierius meistriškai kuria siužeto intrigą, realistinį stilių išaugina iki didingumu alsuojančios alegorijos. Pasakojimas prasideda nuo to, kad imamas, islamo dvasininkas, paskiriamas teisėju ir ta proga gauna asmeninį ginklą. Herojaus juntamas pasididžiavimas pinasi su įtampa, kurią už namų durų kelia studentų mitingai, išprovokuoti jaunos moters mirties policijos nuovadoje 2022-aisiais – Mahsa Amini buvo sulaikyta dėl netinkamai dėvimo hidžabo. 

Į vaidybinį pasakojimą nuolat įterpiama šiuolaikinė Irano tikrovė. Imamo duktė smerkia Irano valdžią ir paprieštarauja tėvo, tarnaujančio jos struktūrose, nuomonei. Netrukus dingsta ginklas ir tėvo įtarimai šeimai – nuolankiai žmonai ir dukroms, mūsų akyse išauga iki visiško kliedesio. Kuo aktyviau vyras siautėja versdamas moteris prisipažinti dėl ginklo vagystės, tuo didesnis pasipriešinimas jam kyla. Filmas sukurtas su tokia energija ir politinės misijos jausmu, kad jo vertė nekrenta nei režisieriui moralizuojant, nei siunčiant tiesmukas, galios demonstravimą smerkiančias žinutes. Filme rodomi dokumentiniai kadrai iš 2022 m. Irane vykusių protestų M. Rasoulofo alegorijai suteikia bauginamos tikrovės jausmą.

„Auksinis“ debiutantas

Tarp filmų, nepretenduojančių į reikšmingas ištarmes, bet keliančių sudėtingus sugyvenimo, tarpusavio bendravimo normų, psichologinio smurto klausimus, išsiskiria Kanų kino festivalio „Auksinės kameros“ geriausio debiutinio filmo ir Europos akademijos apdovanojimo „Europos atradimo“ (FIPRESCI prizas) laureatas „Armandas“ (rež. Halfdanas Ullmannas Tondelis). 

Neabejotinai didelė šio filmo sėkmės dalis priklauso aktorei Renate Reinsve, po filmo „Blogiausias žmogus pasaulyje“ (rež. Joachimas Trieras) sėkmės tapusiai savotiška jaunimo kartos ikona. „Armande“ ji puikiai vaidina šešiamečio berniuko, įtariamo seksualiniu priekabiavimu prie bendraamžių, mamą. Ją ir nuo jos sūnaus Armando galimai nukentėjusio berniuko tėvus išsikviečia mokyklos vadovybė, ketinanti suprasti ir aptarti įvykį. 

Visas filmas yra tarsi suaugusių žmonių elgesio, bendravimo, gebėjimo manipuliuoti vienų kitais, prisitaikymo prie situacijų tyrimas. „Armandas“ yra ryškus pavyzdys šiuolaikinio kino, kuriame derinami skirtingi stiliai, o į psichologinio realizmo maniera pasakojamą istoriją įsiterpia metaforiška, sąlyginė šokio kalba.

Praturtinantys susitikimai

Festivalio rengėjai skaičiuoja apie 50 įvairių renginių šiųmečiame „Kino pavasaryje“, tad išskirsiu tik kelis. Į festivalį atvyksta daug svečių, tarp jų – kultinis režisierius Leosas Caraxas, pirmajame „Kino pavasaryje“ prieš 30 metų pats pristatęs filmą „Point Neuf meilužiai“. Dabar L. Caraxas pristatys ne tik šį legendinį filmą, bet ir naują eksperimentinės dvasios kūrinį „Tai aš“, savotišką savo kūrybinio kelio refleksiją. Šis trumpas filmas yra tikra dovana jo kūrybos ir asmenybės gerbėjams. 

Į Vilnių atvyksta ir Lenkijos kino režisierė Agnieszka Holland, ji dalyvaus filmo „Žalia siena“ seanse. Šiai garsiai režisierei kūryba niekada nebuvo atskirta nuo politinės ir pilietinės pozicijos, o kiekvienas susitikimas su ja yra praturtinanti patirtis. 

„Kino pavasaris“ – puiki galimybė ne tik pažiūrėti naujausius lietuviškus filmus, bet ir pasikalbėti su jų autoriais. Saulė Bliuvaitė pristatys Lokarne apdovanotą paauglystės dramą „Akiplėša“, Giedrė Beinoriūtė – dokumentinį pasakojimą apie „Sacrum ir profanum Pievėnuose“, Lina Lužytė ir Nerijus Milerius – vaidybinį filmą „Johatsu“, kuriame jiedu gilinasi į žmogaus apsisprendimą dingti, Vytautas Puidokas – dokumentinį filmą „Murmančios širdys“, skirtą bendruomenei, kurioje žmonės ieško galimybės išgelbėti savo gyvenimą. 

„Kino pavasaris“ kovo 7–23 d. vyks Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Gargžduose, Vilkaviškyje, Šilutėje, Utenoje, Ukmergėje, Pasvalyje, Tauragėje. Programa skelbiama ČIA.