M. Houellebecqo sugrįžimas: suvokiant, kad laikas eina į pabaigą

Šiuolaikinės prancūzų literatūros žvaigžde vadinamas M. Houellebecqas (g. 1956), vienų dievinamas, kitų nekenčiamas nepatogių šiuolaikinio gyvenimo atspindžių fiksavimo meistras, sugrįžo su 2022 m. Prancūzijoje išleistu romanu „Sunaikinti“ („Aneantir“, išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, išleido „Kitos knygos“). 

Vasario 26 dieną 69-ąjį gimtadienį minėsiantis rašytojas ne viename interviu yra pareiškęs, kad šis romanas – paskutinis jo grožinis kūrinys. Literatūros kritikai (tie, kurie jį dievina), sako, kad – pats geriausias. Kad ir kaip būtų, romanas iš tikrųjų skiriasi nuo kitų, ir ne vien apimtimi – šįkart M. Houellebecqas pavarė iki 470-ies puslapių. „Sunaikinti“ kur kas mažiau ciniškas ir kur kas labiau nihilistinis, o pagrindinis jo herojus Polis Raisonas, kaip taikliai pastebėjo vienas knygų apžvalgų portalas, „yra pats mieliausias pagrindinis veikėjas, kokį Houellebecqas yra sugalvojęs per visą savo karjerą. Jis nėra perdėtai malonus ar nesavanaudiškas, bet yra paslaugus, protingas ir švelniai jautrus. Jis taip pat nėra seksualinis iškrypėlis, o tai – malonus pokytis“.

Vis tik rašytojas, banaliai tariant, lieka ištikimas sau – nepatogus, ironiškas, sarkastiškas, knygoje gausu aštrių, pranašiškų įžvalgų, tačiau šįkart jis suteikia vilties ir išpažįsta tikėjimą meile. Pastaroji nata, tiesą sakant, skamba net įtartinai – skaitai ir sunku patikėti, ar herojaus mintis ir veiksmus iš tikrųjų vedžioja M. Houellebecqo ranka. Bet kuriuo atveju, Lenkijoje šis romanas buvo pavadintas „ciniko meilės testamentu“, Švedijoje – „mielu pranešimu apie civilizacijos mirtį“, Slovakijoje – „meilės ir tikėjimo romanu, sugriovusiu ciniko reputaciją“. 

Romano veiksmas daugiausiai sukasi aplink Paulį Raisoną, aukšto rango vyriausybės pareigūną, dirbantį darbą, kurį apibūdinti nėra taip lengva – de facto jis yra geriausias Prancūzijos ekonomikos ir finansų ministro Briuno Žiužo draugas, o pagrindinė jo užduotis – būti šalia jo. Pauliui mokama (labai neblogai) už tai, kad pagal galimybes išklausytų ir palaikytų ministrą, kuriam reikia draugystės ir patarimų. Ypač po to, kai internete paslaptinga teroristų grupuotė išplatina vaizdo įrašą, kuriame vaizduojama, kaip ministrui giljotina nukertama galva.

Bet tai – tik vienas, į praeitį sparčiai nugrimztantis (kaip sparčiai į vandenyno dugną nugrimzta paslaptingų teroristų susprogdintas Kinijos krovininis laivas) epizodas. Romano veiksmo fonas – 2027-ųjų Prancūzija, ketvirtoji (o gal penktoji) pasaulio ekonomika. Vyksta rinkimai į prezidento postą (po dvejų metų bus labai įdomu pasižiūrėti, ką numatė M. Houellebecqas) ir piktavalių išpuoliai internete, sprogsta spermos banko kompanija Danijoje, veiksmo scena maloniai suteikiama slaptosioms tarnyboms, išgalvoti personažai pinasi su tikrais ir t. t., ir pan. Pažįstantiems Paryžių bus malonu skaitant paklajoti po realias romane minimas vietas, įskaitant Ekonomikos ir finansų ministeriją Bersi rajone. 

„Sunaikinti“ – daugiaplanis romanas, demonstruojantis rašytojo pomėgį žaisti žanrais. Jis prasideda kaip distopija su politinio trilerio elementais ir greitai virsta šeimos drama, jai už nugaros šmėžuojant politikams, įvaizdžio formuotojoms, teroristams, saugumo tarnyboms, – 50-metis Polis Rezonas graužiasi dėl pašlijusių santykių su žmona, slaugo insulto ištiktą tėvą, o netrukus ima suvokti, kad ir jo paties laikas sparčiai eina į pabaigą. Galiausiai pasakojimas įgyja transcendentinį lygmenį, padėdamas susitaikyti su gyvenimo trapumu, jo laikinumu ir visu tuo, kas neišvengiama – artėjanti mirtis priverčia Polį pasikalbėti su tėvu, pasakyti žodžius, kuriuos visada atidėliojo. 

„Pavadinčiau „Sunaikinimą“ širdį veriančiu, jei jis nebūtų toks natūralus. Tai, kas nutinka Pauliui, yra tai, kas galiausiai nutinka bet kuriam žmogui per pakankamai ilgą laiko tarpą: sunaikinimas. Iš kolektyvinės atminties ištrinami net patys svarbiausi, geriausią reputaciją turintys visuomenės nariai. M. Houellebecqas romane perteikia ypatingą nevilties rūšį, kuri su kiekvienais metais vis stipriau ir stipriau užgriūva: skausmą, kai jauti, kad pasaulis eina pro šalį. Suvokimą, kad netrukus ateis tavo eilė“. 

Tiems, kas jo nepažįsta: M. Houellebecqas – vienas garsiausių, labiausiai provokuojančių XX–XXI a. sandūros rašytojų Vakarų pasaulyje, 2022 m. nominuotas Nobelio premijai, jo knygos išverstos į daugiau nei 40 kalbų. „Sunaikinti“ yra aštuntasis M. Houellebecqo romanas lietuvių kalba. 2010 m. už romaną „Žemėlapis ir teritorija“ jis pelnė Gouncourt’ų premiją, už romaną „Serotoninas“ įvertintas aukščiausiu Prancūzijos valstybiniu apdovanojimu – Garbės legiono ordinu. 

Ne visai į temą, bet vis tiek: romanas priminė prieš keletą metų „Kino pavasaryje“ matytą pusiau vaidybinį, pusiau dokumentinį filmą, „Tiesiog nuostabu“ („Thalasso“) – jo režisierius Guillaume Nicloux pasikvietė dvi šiuolaikinės prancūzų kultūros ikonas, rašytoją M. Houellebecqą ir aktorių Gérard'ą Depardieu, suvaidinti sveikatingumo centre (kuriame, savaime suprantama, negalima nei gerti, nei rūkyti, ir tai išsyk į siužetą įberia gerą saują druskos) poilsiaujančius asmenis. Kaip VŽ rašė kino kritikė Rasa Paukštytė „ir štai nepastebimai personažų rankose vyną keičia konjakas, pokalbius apie protezus ir priaugintus dantų kaulus – svarstymai apie mirtį ir prisikėlimą. Personažai demonstruoja savo silpnybes, pomėgį šnekėtis apie viską pasaulyje, nuogus kūnus ir ne tik negriauna įvaizdžių, o juos tobulina, puoselėja. Sveikatingumo centras tampa „kultūrine“ erdve iki valiai palepinti savo ego“. 

Ne, romanas jokiu būdu nėra priemonė palepinti savo ego. Greičiau – pasižiūrėti į jį iš šalies, suvokiant, kad netrukus ateis tavo eilė.