M. Houellebecqo sugrįžimas: suvokiant, kad laikas eina į pabaigą

Michelis Houellebecqas. Phillipe'o Matsaso nuotr.

Daugkartiniai įžadai nebepirkti naujų knygų ištirpsta (reiktų sakyti – kaip sniegas, bet jo, ačiū Dievui, sinoptikai žada iki pat kovo) knygyno lange užmačius naują Michelio Houellebecqo romaną „Sunaikinti“, iš tolo šviečiantį beveik kogelmogel spalvos viršeliu. Įkvepiu, iškvepiu. Ommm. Perku.

Šiuolaikinės prancūzų literatūros žvaigžde vadinamas M. Houellebecqas (g. 1956), vienų dievinamas, kitų nekenčiamas nepatogių šiuolaikinio gyvenimo atspindžių fiksavimo meistras, sugrįžo su 2022 m. Prancūzijoje išleistu romanu „Sunaikinti“ („Aneantir“, išvertė Liucija Baranauskaitė-Černiuvienė, išleido „Kitos knygos“).

Vasario 26 dieną 69-ąjį gimtadienį minėsiantis rašytojas ne viename interviu yra pareiškęs, kad šis romanas – paskutinis jo grožinis kūrinys. Literatūros kritikai (tie, kurie jį dievina), sako, kad – pats geriausias. Kad ir kaip būtų, romanas iš tikrųjų skiriasi nuo kitų, ir ne vien apimtimi – šįkart M. Houellebecqas pavarė iki 470-ies puslapių. „Sunaikinti“ kur kas mažiau ciniškas ir kur kas labiau nihilistinis, o pagrindinis jo herojus Polis Raisonas, kaip taikliai pastebėjo vienas knygų apžvalgų portalas, „yra pats mieliausias pagrindinis veikėjas, kokį Houellebecqas yra sugalvojęs per visą savo karjerą. Jis nėra perdėtai malonus ar nesavanaudiškas, bet yra paslaugus, protingas ir švelniai jautrus. Jis taip pat nėra seksualinis iškrypėlis, o tai – malonus pokytis“.