Po premjeros. Kiek žodžių reikia svajonei

Mat pagrindinį personažą latvių ir lietuvių menininkų komandos sukurtame spektaklyje vaidina aktorius Džiugas Grinys, pagrindinį vaidmenį sukūręs ir ką tik į ekranus išleistame ir daugeliui visišką euforiją sukėlusiame Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ pagal Rimanto Kmitos romaną.  

Šiuos du kūrinius sieja ne tik pagrindinis aktorius, bet ir tai, kad ir filmas, ir spektaklis sukurti pagal ypač savitos formos ir stiliaus prozą, vaizduojančią mums puikiai atpažįstamą aplinką. Ir, žinoma, pati tema – tai jauno menininko tapsmo kelias. Ir filmo, ir spektaklio herojų talentai ima skleistis kūrybai visiškai nepalankioje socialinėje terpėje, o Kalendoriumi vadinamas Oskaras turi ir sutrikimą, dėl kurio negali gyventi savarankiškai. 

Šių abiejų personažų pirmtaku galima laikyti 2020-aisiais Džiugo Grinio, tuomečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studento, sukurtą veikėją Adomo Juškos spektaklyje „Miego brolis“ pagal Roberto Schneiderio romaną – jame Dž. Grinio vaidinamas muzikantas Johanesas Elijas Adleris buvo apsėstas garsų: garsai gyveno jo galvoje, garsus jis girdėjo ir aplink save. Su aplinka jis bendravo irgi ne žodžiais, o garsais, jausmus gebėjo išsakyti tik grodamas vargonais. Bendravimo žodžiais Jaunimo teatro spektaklyje beveik nebuvo – tik per garsą, prisilietimą.

Tarp garso ir tylos

Išskirtinių, dėmesį prikaustančių veido bruožų Dž. Grinys, pilnas magnetizuojančio vidinio intensyvumo, regis, kaip joks kitas aktorius tinka tokiems jautrių keistuolių vaidmenims. Nuo „Miego brolio“ premjeros praėjus 5-iems metams, jo savitumas dar labiau išryškėjo, o kartu atsirado daugiau sceninio laisvumo, lengvumo.

Elijas „Miego brolyje“ gyveno garsuose ir tarp garsų, o Oskaras dažniausiai renkasi tylą (nuo paauglystės nustojo kalbėti su nepažįstamais žmonėmis), tačiau viduje girdi žodžius, kuriuos, paskatintas miestelio kunigo, ima užrašinėti į dienoraštį. 

Pirmieji vaikino, „didelio žmogaus su nervais“, įrašai gana paprasti, juose jis daugiausia fiksuoja aplinką ir žaidžia su savo fenomenaliu gebėjimu prisiminti visus kalendoriuje esančius vardus (nes tarp jų yra ir jo mylimos merginos vardas), tačiau pamažu juose atsiranda vis daugiau apmąstymų apie pasaulį ir apie save jame. Nors Oskaras daug ko negali suprasti, jis turi įgimtą teisingumo jausmą ir intuityvų gebėjimą atskirti gėrį ir blogį. Jo „filosofija“ naivi ir paradoksali, tačiau sykiu pilna išminties, įkūnijančios vaikiškai tyrą pasaulėvoką:

„Sriubos virtuvėje sutikau Arvydą. Jis manęs paklausė – kaip tau einasi, ką tu veiki? Pasakiau, kad man einasi fainai, perskaičiau Šekspyro „Hamletą“ ir nuėjau į diskoteką. O jis pasakė, kad tai atrodo iš tikrųjų gerai ir įdomiai. O aš pasakiau, kad jis teisus. Ir jis nusišypsojo. Tai tada aš pasakiau – man atrodo, kad tu manęs iki galo nesupranti. Tu teisus dabar, teisus buvai ir anksčiau, bet mano sąsiuvinyje yra kita tiesa.“

Tarp šypsenos ir graudulio

Suvokimas, kad kiekvienas žmogus gali turėti savo tiesą, žymi kritinį lūžį Oskaro brandos kelyje. Šį pokytį paskatina devynias klases baigusio vyro, visą gyvenimą praleidusio mažame provincijos miestelyje, susidūrimas su teatru. Atsitiktinai miestelio kultūros namuose pamatęs Ibseno „Pero Giunto“ pastatymą, Oskaras susižavi teatru. Tačiau ne egzaltuotai, o visiškai rimtai – nors, žinoma, iš savo dalykų suvokimo perspektyvos. Oskaras sako, kad Peras Giuntas daug labiau tikėjo savo fantazijomis negu tikrove. Ir dar jis sako: „Yra melų, kuriems tiesa nepatinka.“ Režisieriaus Elmaro Senkovo spektaklis Klaipėdos dramos teatre yra kaip tik toks melas, kuriam nepatinka tiesa. 

Arba galima pasakyti kitaip: visas spektaklis yra Oskaro tiesa. Scenoje matome jo miniatiūrinį pasaulį, susidedantį iš kelių ar keliolikos dengtų priekabų, primenančių ir aikščių teatro vežimus, ir visuomenės atskalūnų būstus. Šiame scenografo Reinio Suhanovo apipavidalintame pasaulyje daugiausia veikia ne realūs žmonės, bet farso personažai. A. Kalnozolo perspektyva yra platesnė. Nors rašytojas meistriškai perteikia naivaus vaiko suaugusio žmogaus kūne pasaulėžiūrą, tekstą jis komponuoja taip, kad skaitytojui nesunku situacijas pamatyti iš šono, ne paties Oskaro akimis. Dėl to netikėtai užsimezgusi Oskaro draugystė su kone šimtamečiais ekscentriškais senoliais ir šiltas santykis su vaikais kelia ne tik šypseną, bet ir graudulį. 

Keistieji senukai ir kiti

Klaipėdos teatro spektaklyje keistuosius senukus su komišku išdidinimu vaidina jaunieji trupės aktoriai Mikalojus Urbonas, Toma Gailiutė, Simona Šakinytė, Renata Idzelytė ir Jonas Baranauskas. Kiekvienas iš jų – iki detalių nugludintas savitas tipažas. Ką jau kalbėti apie geriausią Oskaro draugę, 95-erių Janiną, kurią su sprogstama energija vaidina Darius Meškauskas. 

Beje, tai ne pirmas kartas, kai šiam aktoriui E. Senkovo spektaklyje tenka segtis sijoną: prieš keletą metų D. Meškauskas vaidino „Mamą Drąsą“ to paties pavadinimo spektaklyje pagal Brechto pjesę „Motušė Kuraž ir jos vaikai“. Aktoriaus meistrystė ir patirtis lemia, kad, net ir įspraustas į komiško žanro rėmus, jis sugeba kartkartėmis atskleisti šiltus nepraustaburnės Janinos jausmus jaunajam savo draugui. Tačiau Oskaro santykiai su keistuoliais pensininkais paskęsta sceniniame balaganėlyje. 

Dar vienam savo draugui, mokslų daktarui Otto, susirgusiam gerklų vėžiu ir praradusiam balsą, Oskaras rašo, kad tyla visai nėra baisi, nes mes gyvename tarp daugybės nereikalingų žodžių, o balsas gali skambėti ir tada, kai niekas negirdi. Jautriausiai spektaklyje suskamba tie Oskaro santykiai, kuriuose mažiausiai žodžių – su tuo pačiu Otto, kurį vaidina Jonas Viršilas, ir su Eglės Barauskaitės vaidinama mama Klara. Tačiau jiems išplėtoti nelieka pakankamai sceninio laiko, nes atrodo, kad spektaklio kūrėjai stengiasi aprėpti kuo daugiau knygoje paminėtų įvykių (inscenizacijos autorius yra pats režisierius, o jam talkino dramaturgė Loreta Kalnina). 

Be to, jiems svarbu sukurti ir provincijos miestelio atmosferą – su diskoteka naktiniame klube skambant latviškam popsui ir Naujųjų metų šventimu. Kaip atsvara šiam ryškiaspalviam šurmuliui – bežodė sriubos valgymo scena, sukurianti bendrumo jausmą tarp visų spektaklio veikėjų – nuo teisuoliško, bet geraširdžio pastoriaus Arvydo (Vaidas Jočys), gražiosios merginos (Samanta Pinaitytė) ir jos sužadėtinio Uvio (Linas Lukošius) ir miestelio hipsterių bei įvairaus plauko perėjūnų. 

Apie tai, koks turėtų būti pasaulis

Spektaklio kulminacija – Oskaro režisuotas spektaklis „Liūdesio technika“, kuriame vaidina vos krutantys jo draugai. Čia vėl A. Kalnozolo ir E. Senkovo vizijos išsiskiria. Knygoje perteiktas siurrealistiškas, juokingas ir tuo pat metu graudus vaidinimas apie „džiaugsmo žūtį“, kuriame Oskaras įkūnija savo trauminius išgyvenimus, patirtus psichiatrijos klinikoje.  O spektaklyje regime senatvę it teatrinį kostiumą nusimetusius senukus, kurie kaip vaikai šėlsta didžiulėje pripučiamoje pilyje, virš kurios, pakibusi ant lynų, džiaugsmingai supasi nepasiekiama Oskaro svajonė, gražioji mergina. 

Knygos pabaigoje Oskaras tampa savotišku mesiju, dienoraštyje prabylančiu Šventojo Rašto „Himno meilei“ žodžiais ir besileidžiančiu į kelią išsipildymo link. Spektaklyje Dž. Grinio herojus sulyginamas su Peru Giuntu, iškeliaujančiu paskui savo svajonę. Po ilgo jausmingo atsisveikinimo epizodo, skambant romantinei Edvardo Griego muzikai, Oskaras patraukia į scenos gilumą, tempdamas avarinėmis šviesomis mirksintį savo vagonėlį.

„Kad kas nors tavęs klausytųsi, reikia labai mažai kalbėti“, – viename dienoraščio įraše yra pasižymėjęs žmogus, kurį vadina Kalendorium. Latvių ir lietuvių spektaklis kalba daug, vietomis tiesiog tarška. Tačiau visai galimas daiktas, kad šio scenos kūrinio autoriai pritaria Oskaro minčiai, kad „kartais reikia bėgti nuo problemų, kurios kelia grėsmę svajonėms apie tai, koks turėtų būti pasaulis“. Po pastarųjų konceptualiai sunkiasvorių Klaipėdos dramos teatro spektaklių „Mane vadina Kalendorium“ daugeliui žiūrovų taps atgaiva, nes įkūnija svajonę apie tai, koks turėtų būti pasaulis.