Po premjeros. Kiek žodžių reikia svajonei

Scena iš spektaklio „Mane vadina Kalendorium“. Oskaras – Džiugas Grinys. Martyno Norvaišos nuotr.

Latvijoje ir skaitytojų, ir kritikų įvertinimą pelniusios Andrio Kalnozolo knygos „Mane vadina Kalendorium“ inscenizacija – neabejotinai vienas laukiamiausių šio Lietuvos teatro sezono įvykių. Nors ypatingos sėkmės ir didžiulių tiražų sulaukęs romanas Latvijoje pasirodė 2020-aisiais, o Lietuvoje Laimanto Jonušio vertimą „Odilės“ leidykla išleido po dvejų metų, Klaipėdos dramos teatro premjera, įvykusi vasario 14 ir 15 d., vėl pagavo populiarumo bangą.

Mat pagrindinį personažą latvių ir lietuvių menininkų komandos sukurtame spektaklyje vaidina aktorius Džiugas Grinys, pagrindinį vaidmenį sukūręs ir ką tik į ekranus išleistame ir daugeliui visišką euforiją sukėlusiame Igno Miškinio filme „Pietinia kronikas“ pagal Rimanto Kmitos romaną.

Šiuos du kūrinius sieja ne tik pagrindinis aktorius, bet ir tai, kad ir filmas, ir spektaklis sukurti pagal ypač savitos formos ir stiliaus prozą, vaizduojančią mums puikiai atpažįstamą aplinką. Ir, žinoma, pati tema – tai jauno menininko tapsmo kelias. Ir filmo, ir spektaklio herojų talentai ima skleistis kūrybai visiškai nepalankioje socialinėje terpėje, o Kalendoriumi vadinamas Oskaras turi ir sutrikimą, dėl kurio negali gyventi savarankiškai.