Europos ekonomika lėtėja

Ar Europos ekonominę stagnaciją lėmė keinsistinių paskatų trūkumas, ar reikėtų kaltinti pasipūtusią ir išsekusią gerovės valstybę? Bet kuriuo atveju akivaizdu, jog manantieji, kad paprastos priemonės, tokios kaip didesnis biudžeto deficitas ar mažesnės palūkanų normos, gali išspręsti Europos problemas, yra atitrūkę nuo tikrovės. Pavyzdžiui, dėl agresyvios skatinimo politikos Prancūzijos biudžeto deficitas jau pasiekė 6% BVP, o skolos ir BVP santykis išaugo iki 112%. 2023 m. prezidentas Emmanuelis Macronas sulaukė plačiai nuvilnijusių protestų dėl sprendimo padidinti pensinį amžių nuo 62 iki 64 metų – šis žingsnis, nors ir reikšmingas, paliečia tik patį šalies finansinių problemų paviršių.

Daugelis JAV ir Didžiosios Britanijos progresyviųjų žavisi Prancūzijos daugelį sričių kontroliuojančios valdžios modeliu ir norėtų, kad jų šalys vykdytų panašią politiką. Tačiau pastaruoju metu skolos vertybinių popierių rinkos suvokė, kokią riziką kelia auganti Prancūzijos skola. Stebėtina, bet Prancūzijos vyriausybė dabar moka didesnį rizikos priedą nei Ispanija.

Didelė skolos našta trukdo augti BVP, ribodama vyriausybių galimybes reaguoti į ekonomikos sulėtėjimą ir nuosmukį. Vokietijos skolos ir BVP santykis yra tik 63%, todėl ji turi visas galimybes atgaivinti byrančią infrastruktūrą ir pagerinti prastai veikiančią švietimo sistemą. Jei tokios investicijos būtų veiksmingai realizuotos, jos galėtų užtikrinti pakankamą ilgalaikį augimą, kad būtų kompensuotos išlaidos. Tačiau fiskalinė erdvė naudinga tik tada, kai ja naudojamasi protingai: realybėje Vokietijos „skolos stabdžio“ taisyklė (pagal kurią metinis deficitas negali viršyti 0,35% BVP) pasirodė esanti pernelyg nelanksti, todėl kita vyriausybė privalės rasti būdą, kaip ją apeiti.

Be to, išaugusios viešosios išlaidos neužtikrins tvaraus augimo be esminių reformų. Kalbant konkrečiau, Vokietija turi vėl pritaikyti pagrindinius Hartzo reformų, kurias buvęs kancleris Gerhardas Schroderis buvo įgyvendinęs šio amžiaus pradžioje, aspektus. Šios priemonės, dėl kurių Vokietijos darbo rinka tapo daug lankstesnė už Prancūzijos, padėjo Vokietijai iš „Europos ligonio“ tapti dinamiška ekonomika. Tačiau, ekonomikos politikai pakrypus į kairę, didžioji dalis šios pažangos buvo panaikinta, ir tai smarkiai pakenkė išgirtajam Vokietijos našumui.  

Vasario 23 d. numatomi rinkimai, tad necharizmatiškajam kancleriui Olafui Scholzui reikia pasitraukti ir savo vietą užleisti kitam socialdemokratui, nes kitaip jo partijai gresia žlugti. Kol kas O. Scholzas neklausė raginimų atsisakyti siekio būti perrinkto, taip sumažindamas savo partijos galimybes likti valdžioje. Jo nenoras pasitraukti primena JAV prezidento Joe Bideno delsimą perduoti estafetę jaunesnei kandidatei, neabejotinai turėjusį įtakos jos lemiamam pralaimėjimui rinkimuose.

Šioje politinėje sumaištyje Vokietijai atsiranda vis daugiau iššūkių, keliančių grėsmę jos, kaip Europos ekonomikos galiūnės, reputacijai. Besitęsiantis karas Ukrainoje ir toliau griauna investuotojų pasitikėjimą, o Vokietijos pramoninė bazė dar nespėjo atsigauti po pigios rusiškos energijos importo sustabdymo. Automobilių pramonės sektoriui sunkiai sekasi pereiti nuo benzinu varomų automobilių prie elektrinių transporto priemonių, todėl jis atsilieka nuo pasaulinių konkurentų, o eksportas į Kiniją – kurios ekonomika taip pat silpsta – smarkiai sumažėjo.

Jei kitais metais į valdžią ateis konservatyvesnė, į rinką orientuota vyriausybė, šias problemas veikiausiai pavyks išspręsti. Tačiau grąžinti Vokietiją į teisingą kelią tikrai nebus paprasta, atsižvelgiant į tai, kad visuomenė vis dar vangiai palaiko struktūrines reformas.  

Nors daugumą kitų Europos ekonomikų kamuoja panašūs sunkumai, Italijai gali būti šiek tiek lengviau, nes jai vadovaujanti ministrė pirmininkė Giorgia Meloni galimai yra efektyviausia šalies vadovė visame žemyne. Ispanija ir kelios mažesnės ekonomikos, ypač Lenkija, gali užpildyti dalį Vokietijos ir Prancūzijos paliktos tuštumos. Bet jos negali visiškai kompensuoti dviejų didžiausių ES ekonomikų silpnumo.

Europos ekonominės perspektyvos būtų daug niūresnės, jei ji nebūtų patraukli kaip turistų traukos vieta, ypač tarp amerikiečių keliautojų, kurių stiprūs doleriai remia šią pramonės sritį. Nepaisant to, 2025 m. perspektyvos išlieka blankios. Nors Europos ekonomikos vis dar gali atsigauti, keinsistinių paskatų nepakaks tvirtam augimui užtikrinti.

Komentaro autorius – Kennethas Rogoffas, Harvardo universiteto ekonomikos ir viešosios politikos profesorius.  

 Autorių teisės: „Project Syndicate“, 2024.