Verslo jaučiai ir biudžetininkai jupiteriai
Demokratinėje XXI a. valstybėje – o tokia yra Lietuva – dvigubų standartų būti lyg ir neturėtų. Tačiau prieš akis – dar vienas skirtingo verslo ir viešojo sektoriaus traktavimo pavyzdys.
Vyriausybės neseniai patvirtintose taisyklėse, apibrėžiančiose tarnybinių lengvųjų automobilių naudojimą biudžetinėse įstaigose, atsirado pataisymas, susijęs su kompensacijomis, kurias gauna šių įstaigų darbuotojai, darbo funkcijoms atlikti naudojantys nuosavus automobilius.
Nuo rugsėjo įsigaliojusios naujosios taisyklės numato, kad kompensacijos už vadinamąjį netarnybinį lengvąjį automobilį, t. y. tokį, už kurio naudojimą įstaigos darbuotojui mokama kompensacija degalų ar energijos įsigijimo išlaidoms ir automobilio amortizacijai padengti (įstaigos vadovo numatyta tvarka), nėra apmokestinamos.
„Rekomenduojamos išlaidos automobilio amortizacijai padengti – iki 30% apskaičiuotų degalų ir (ar) energijos įsigijimo išlaidų, o kitos išlaidos kompensuojamos tik tais atvejais, kai pateikiami jas įrodantys dokumentai“, – nurodoma taisyklėse.
Biudžetinių įstaigų tarnautojams, naudojantiems nuosavus automobilius, gali būti kompensuojamos automobilio amortizacijos (nusidėvėjimo), kelių mokesčio, automobilio stovėjimo mokesčio ir kai kurios kitos išlaidos.
Viena vertus, neapmokestintos automobilio nusidėvėjimo išlaidos tarnautojams, „paskolinusiems“ savo automobilį tarnybiniams reikalams atlikti, lyg ir taupo lėšas, kurias įstaigoms iš biudžeto paprastai taupiai paskirsto valstybė. Todėl daugeliui įstaigų tenka išradingai suktis, kad į tą neretai gana kuklią sumą galėtų sutilpti.
Galimybė tarnautojams darbo reikalais pasinaudoti „netarnybiniu automobiliu“, tikėtina, taip pat leidžia sumažinti įstaigoms priklausančių automobilių parką.
Kita vertus, verslui taupyti yra ne mažiau svarbu nei valstybės sektoriui. Pastarasis finansavimą, net jei jis mažesnis, nei įstaiga pageidavo, tikrai gaus, nes jam skirta suma juodu ant balto įrašoma biudžeto eilutėje.
Verslas tokios garantijos neturi – kiekvieną eurą jis turi užsidirbti pats.
Tačiau verslas, skirtingai nei biudžetinės įstaigos, neturi galimybės savo darbuotojams mokėti neapmokestinamų kompensacijų už darbo reikalais paskolintą automobilį ir taip sutaupyti. Beje, mokesčių sąskaita.
„Jei tokias automobilio nusidėvėjimo kompensacijas mokėtų privatus verslas savo darbuotojams, jos būtų apmokestintos kaip automobilio nuomos pajamos“, – atkreipia dėmesį Lietuvos buhalterių ir auditorių asociacija.
Tokios nuomos pajamos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (GPM), kyla ir kitų mokestinių pasekmių.
Be to, įmonė turi būti pasirengusi Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI) įrodyti, kad nuomodama automobilį iš savo darbuotojo, ji per nuomą jam neišmoka dalies darbo užmokesčio, t. y. būti apsiginklavusi įrodymais, kad nuomos kaina atitinka rinkos kainą, kad įmonei tokia nuoma yra ekonomiškai naudinga ir t. t.
Sprendimas dėl neapmokestinamų kompensacijų už „netarnybinius automobilius“ biudžetinių įstaigų darbuotojams yra dar vienas ryškus pavyzdys, kaip skirtingai valstybė traktuoja verslą ir viešąjį sektorių.
Verslą galima statyti ant ausų dėl nedidelių dalykų – prisiminkime, kad ir VMI praėjusių metų pabaigoje paskelbtą griežtą išaiškinimą, kad įmonių darbuotojams, į darbą ir iš jo važiuojantiems įmonės automobiliu, privalo būti skaičiuojamos pajamos natūra, o už jas mokami mokesčiai.
O įsilingavus „čekiukų“ skandalui, VMI gynėsi, kad savivaldybių tarybų nariams išmokėti dešimtys tūkstančių yra ne jos reikalas. Mat savivaldybių tarybų narių papildomai gaunamas pajamas traktuoti kaip kompensacijas, nuo kurių nereikia mokėti nei GPM, nei įmokų „Sodrai“, leidžia GPM įstatyme numatyta išimtis.
VŽ nuomone, teisės aktai, reglamentuojantys privataus verslo (kurio mokamais mokesčiais pripildomas valstybės biudžetas) išlaidas bei atskaitomybę, negali būti daug griežtesni nei skirti viešajam sektoriui (kuris iš šio biudžeto išlaikomas). Apie tai, kad sveikoje visuomenėje negali būti lygių ir lygesnių, turėtų pagalvoti ir į rinkimus einantys šalies politikai.
