2024-09-09 05:50

Keliautojai per prievartą

Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Juditos Grigelytės (VŽ) nuotr.
Sakoma, niekada neišsižadėk lazdos ir ubago terbos. Ir teisingai sakoma.

Istorija pateikia ne vieną pavyzdį, kai žmogus, einantis aukštas pareigas arba pats sukūręs verslą, visų gerbiamas, kviečiamas į konferencijas ar verslo renginius, priima kelis netinkamus sprendimus, nepamatuoja verslo plėtros arba neteisingai investuoja ir taip sugriauna savo karjerą, praranda reputaciją ir tai, ką pavyko užgyventi.

Dar dažniau ištinka „lazdos“ dalia, kai pakerta sunki liga. Vienus ji ištinka staiga, pas kitus atsėlina iš pasalų. Ir ligų nepasirinksi: jeigu likimas nusprendžia, kad nuo šiol tavo gyvenimas turės apsiriboti vien tik lova, o pats liksi priklausomas nuo aplinkinių pagalbos, – taip ir bus.

Blogiausia, kad tas piktas likimas perkalbamas nepasiduoda. Lygiai tokia pati negailestinga yra senatvė, pamažu atimanti sveikatą, jėgas, o kartais – ir protą.

Ir sveikas žmogus pas gydytojus užsuka tik tada, kai būtinai reikia arba atsiliepęs į kvietimą dalyvauti prevencinėse programose (ir tai turėtume daryti visi, kam jos priklauso), o ligoniams tokių vizitų reikia kur kas dažniau.

Tačiau čia susiduriama su problema, kaip nuvykti į gydymo įstaigą. Žinoma, sergantieji nepaliekami vieni su savo problemomis – pas juos atvyksta mobilioji komanda: slaugytojas, socialinis darbuotojas, kineziterapeutas, aišku, jei gydymo įstaiga tokį specialistą turi. Esant poreikiui, prie komandos prisijungia ir psichologas. Tai – jau didelė pagalba, nes, tarkim, sunkiai judančiam ar iš viso nevaikštančiam pacientui nereikia vien dėl to, kad būtų paimtas kraujas tyrimams, vykti į gydymo įstaigą.

Vis dėlto net ir profesionaliausia slaugytoja gydytojo neatstos – nei šeimos, o ypač – specialisto. Pas pastaruosius dažnai tenka vykti į didmiesčius. Kai kurios konsultacijos yra teikiamos tik universitetinėse klinikose, taigi pas gydytoją tenka važiuoti kone per visą Lietuvą. Kaip tai padaryti iš lovos neatsikeliančiam arba sunkiai paeinančiam žmogui, ilgą laiką buvo mįslė.

Bet nuo šių metų liepos ši problema jau tapo nebe problema, nes pradėta siūlyti pavėžėjimo paslaugą. Ją užsisakyti paprasta: tereikia paskambinti į karštąją liniją 1808, pasakyti ligonio asmens duomenis ir iš karto atsakoma, ar tam žmogui tokia paslauga priklauso. Jeigu taip, tereikia nurodyti namų adresą, kuriuo ligonio atvyks pasiimti, gydymo įstaigą, kur jį reikės pristatyti, ir vizito laiką.

Bet štai čia prasideda keistenybės. Jeigu vieną dieną žmogui paskirti du vizitai skirtingose gydymo įstaigose, jis privalo pasirinkti tik vieną. Tarkim, Skuodo gyventojas tą pačią dieną turi apsilankyti pas specialistą Vilniuje Centro poliklinikoje, o po valandos – Santaros klinikose, bet jis išgirsta, kad tai – neįmanoma. Pagal galiojančią tvarką pacientas vežamas į vieną gydymo įstaigą ir atgal. Niekur daugiau.

Ar gali tas pats skuodiškis užsisakyti pavėžėjimą pirmadienį į vieną polikliniką, o antradienį – į kitą? Žinoma, kad taip, nes pavėžėjimo skaičius nelimituojamas. Taigi vieną dieną pirmyn atgal suvažinėjama apie 700 km, antrą dieną – irgi tiek pat.

Logikos veikiausiai pasigestų net pradinukas, mokantis skaičiuoti. Kodėl reikia tą patį žmogų gabenti į tą patį miestą du kartus, jei būtų užtekę vienos kelionės? Esant tokiai tvarkai, be reikalo eikvojami žmogiškieji ištekliai, neefektyviai naudojamas automobilis, nes per tą laiką pas gydytojus būtų galima nugabenti ne tą patį asmenį, o kelis. Dar pagalvokime ir apie patį ligonį. Jei tai – ne žvalus senjoras, kuriam pasivažinėti ir pasižmonėti yra magaryčios prie vizito pas gydytoją, o neįgaliojo vežimėlyje sėdintis ar net iš lovos nepakylantis žmogus, jam tokios dažnos priverstinės kelionės sveikatos tikrai neprideda.

Kadangi pagal dabar galiojančią tvarką pavėžėjimas vykdomas nuo paciento namų iki vienos gydymo įstaigos, kurios adresas yra įvedamas vairuotojui, išeitų, kad ligonis, kuriam reikia apsilankyti Santarų konsultacinėje poliklinikoje ir Nacionaliniame vėžio institute, irgi turėtų ten vykti du kartus, nors nuo vieno pastato iki kito tereikia pereiti gatvę.

VŽ nuomone, sveikintina, kad pavėžėjimo paslauga pradėta teikti. Kad ji reikalinga, rodo ir skaičiai: vien liepą – pirmąjį mėnesį nuo jos pradžios – ja pasinaudota 3.844 kartus. Į VŽ klausimą, kodėl vieno pavėžėjimo metu negalima aplankyti kelių medicinos įstaigų, Sveikatos apsaugos ministerija atsakė:

„Dabartiniame pacientų pavėžėjimo paslaugos reglamentavime nenumatyta galimybė pacientų pavėžėjimo paslaugą teikti iš vienos įstaigos į kitą dėl ambulatorinių apsilankymų. Ar tokia galimybė ateityje galėtų būti svarstoma, šiuo metu atsakyti negalime. Vertinsime pagal pacientų poreikius.“

Pacientai veikiausiai jau dabar patvirtintų, kad jiems vienu metu aplankyti kelis gydytojus būtų kur kas patogiau. Sveikas protas sufleruoja, kad tai dar ir mažiau kainuotų valstybei. Nes antraip 4,9 mln. Eur, kurie šiemet yra skirti pavėžėjimo paslaugai, pasibaigs anksčiau, nei sulauksime kitų metų, o tai ligoniams ir kitiems, turintiems teisę ja pasinaudoti, būtų prasta žinia.

REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) – redakcijos nuostatas atspindintis, jos vardu parašytas, neretai nenurodant konkretaus autoriaus, rašinys. Dažniausiai atsiliepia į kokius nors įvykius, visuomenės politinio gyvenimo problemas, tendencijas. Būdinga nedidelė, neretai vienoda visiems leidinio redakciniams straipsniams apimtis, glaustas minčių dėstymas, tezių pobūdžio argumentacija, naudojami publicistinės retorikos elementai. Įprasta pateikti išvadas, apibendrinimus, atspindinčius redakcijos nuostatas. (Žurnalistikos enciklopedija)

52795
130817
52791