E. Leontjeva. Būsimos pensijos – ant trijų stiprių ar ant vieno silpstančio ramsčio?
Ar galime pasikliauti vien dosnia valstybės ranka, kuri mus maitins senatvėje? Ir kiek prie savo pensijos prisidėsime patys? Šiuos klausimus į politinę areną sugrąžino mokesčių atskaitos režimo III pakopos pensijų ir gyvybės draudimui panaikinimas. Subsidiari piliečio ir valstybės atsakomybė už pensijas buvo apgaulingai pavadinta lengvata ir panaikinta. O visa tai pridengė seniai lauktas investicinės sąskaitos įteisinimas. Tokia taktika leido išvengti sunkių klausimų apie pensijų sistemos ateitį. Tačiau tie klausimai grįš.
Privatus pensijų kaupimas buvo įtvirtintas Lietuvoje dar 2004 m. kaip valstybinės pensijų sistemos atrama ir papildymas. Suprantant, kad ramsčių reikia stiprių, šalia pirmojo – valstybinio – jų sukurta net du – II ir III pensijų pakopa. Judinti šiuos ramsčius yra pavojingas reikalas. Ypač dabar, kai demografinė situacija tik blogėja.
Judintojams ramybės neduoda lengvatų klausimas, tad į jį būtina atsakyti. Kas yra ir kas nėra mokesčių lengvata? Įmokoms į II pensijų ramstį nuo pat pradžių taikomas toks pat mokesčių režimas, kaip ir „Sodros“ įmokoms. Įmokų neapmokestinimas nėra jokia privilegija ar lengvata. Tai yra lygiateisiškumas ir lygiavertiškumas – žmogus, pensijai kaupdamas savarankiškai, turi teisę atidėti lėšas tokiomis pačiomis sąlygomis, kokiomis jis moka privalomą „Sodros“ įmoką. Šis režimas tiesia kelią į pagrindinį valstybės tikslą – žmonių laisvę ir gerovę jauname ir brandžiame, senyvame amžiuje. Juk iš valstybės visi tikimės ne trumparegio, o į ateitį orientuoto požiūrio.
III pakopos mokesčių atskaitos logika – tokia pati, kaip ir II pakopos, – tai, ką žmogus įmoka į privatų kaupimą, turėtų būti neapsunkinta mokesčiais arba apsunkinta kuo mažiau. Juk žmogus perima dalį valstybės vykdomų funkcijų ir jos našta sumažėja. III pakopos ir gyvybės draudimo atveju išlaidos įmokoms išskaičiuojamos iš gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Tiesa, čia mažinamas tik GPM, „Sodros“ mokestis sumokamas visas, o atskaitai taikoma riba. Dėl infliacijos ši 1.500 Eur atskaitos riba, už kurią grąžinama iki 300 Eur GPM, tapo beveik niekinė ir nebeatspindi įstatymo leidėjo sumanymo.
O tas sumanymas yra užfiksuotas proporcijoje – atskaitymų suma negali viršyti 25% žmogaus apmokestinamųjų pajamų. Taigi užtektų išlaikyti proporciją ir jokių fiksuotų dydžių, kurie dėl infliacijos praranda prasmę, apskritai nereikėtų. Tuomet mokesčių atskaita nebūtų vadinama nebereikšminga „atgyvena“ ir vėl taptų aktuali įvairias pajamas gaunantiems žmonėms. Per 20 metų pensijų sistema apaugo tokiomis „atgyvenomis“ ir „nusivylimais“, tačiau jos labiau rodo jos prižiūrėtojų, o ne pačios sistemos klaidas. Siekiant, kad pensijų sistemos ramsčiai išliktų stiprūs, naikinti reikia spragas, o ne griauti sistemą iš pamatų.
Juk nepatenkintieji privačiu pensijų kaupimu yra nepatenkinti ne tiek pačiu modeliu, kiek jo rezultatyvumu. O iš esmės – mažu jo mastu, kurio priežastis – menka neapmokestinama įmoka, neleidžianti sukaupti pakankamai lėšų senatvei. Ir štai, kas išeina, – žmonėms suteikiama viltis, kad kaupimas garantuos jiems pakankamą pensiją, tačiau mokesčiais neapsunkintų įmokų dydis yra visiškai neadekvatus būsimiems žmogaus poreikiams.
Investuodamas iš jau apmokestintų pajamų žmogus pradeda kaupimą nuo 40% mažesnės sumos. O tai reiškia, kad po 40 metų ta suma pagal vidutinį prieaugį bus bent dvigubai mažesnė, negu kaupiant uždirbtas ir neapmokestintas lėšas kaip lygiateisius „Sodros“ papildymus ir subsidiarios žmogaus atsakomybės – ir kartu laisvės – pagrindą.
Pay-As-You-Go modelis, kurio pagrindu veikia „Sodra“, buvo tvarus, kol į darbo rinką ateidavo daugiau žmonių, negu išeidavo į pensiją. Dabar situacija atvirkštinė. Todėl net ir idėjiniai privačios žmonių atsakomybės ir laisvės priešininkai turėtų ieškoti, kuo papildysime „Sodros“ pensiją. Ateities pensininkams Lietuvoje žūtbūt reikalingi tvarūs ir patikimi pensijų sistemos ramsčiai. Juk niekas nenori, kad už būsimus pensininkus greičiau senstanti valdiška pensijų sistema taptų vienintele mūsų maitintoja. Tą dieną, kai sulauksime pensijos.
Komentaro autorė – Elena Leontjeva, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentė
