Audra saulės elektrinių stiklinėje artėja prie kraštų
Paskutiniu lašu nepriklausomų elektros tiekėjų kantrybės taurėje, regis, tapo kovo 31 d. pasibaigęs elektros energijos kaupimo periodas. Tai data, kai kiekvienais lyginiais metais nunulinami saulės elektrinių gamybos rezultatai, o tiems, kas jos sukaupė per daug, išmokamos kompensacijos ir vėl viskas pradedama skaičiuoti iš naujo.
Regis, niekas nesitikėjo, kad saulės elektrinių karštligei pasidavę piliečiai ir įmonės gebės prikaupti tiek daug energijos.
Pati sistema kurta tikintis gerokai padidinti Lietuvoje gaminamos žaliosios energijos kiekį, dėl to geriau atrodome ES statistikos ekselyje ir tampame mažiau priklausomi nuo elektros importo. Paskata dalyvauti žaidime skani – gauni paramą įsirengti saulės elektrinę ir nemoki už elektros energiją.
Obettačiau, apetitas atsiranda bevalgant, ir mažieji energetikos sistemos dalyviai su kelių-keliolikos-keliasdešimties kW galios saulės elektrinėmis per pirmuosius dvejus metus prikaupė gerokai daugiau elektros, nei sugebėjo sunaudoti.
Vien „Enefit“, kurios klientai yra apie 15% iš 100.000 saulės elektrinių, skaičiuoja, kad kompensacijoms teks išmokėti daugiau kaip 1 mln. Eur, o, vertinant ir išaugusius elektros balansavimo kaštus, nuostolis viršys 3 mln. Eur.
Milijonais nesuplanuotas išlaidas turtėtų skaičiuoti ir kiti nepriklausomi tiekėjai, ypač „Ignitis“, kurios klientai yra apie 50% saulės elektrinių savininkų. Tiesa, valstybinei įmonei piktintis valstybės politika negalima, tad jie garsiai nesipiktina, bet, tikėtina, dantimis griežia.
Šiuo metu plačiai taikoma net metering elektros apskaita, kai vasaros dieną gautos perteklinės elektros kWh gaminantiems vartotojams grąžinamos tomis pačiomis, tik jau brangesnėmis naktinėmis ar žieminėmis kWh, ganėtinai skausminga.
Nepriklausomi elektros tiekėjai uždirba iš to, kad perka elektrą ir ją parduoda brangiau. Pagal net metering jie geriausiu atveju lieka su apskritu nuliu, nors elektra pirmyn atgal teka.
Dar labiau situaciją komplikuoja elektros srautų balansavimas. Edvardo Norkeliūno, energijos valdymo sprendimų bendrovės „Fusebox“ strateginės partnerystės vadovo, skaičiavimu, anksčiau balansavimo marža buvo iki 1 Eur/MWh, o neprognozuojamam vartotojui, koks yra saulės elektrinės savininkas, ji gali siekti ir iki 25 Eur/MWh. Nepriklausomi tiekėjai užkulisiuose kalba apie dar didesnius skirtumus.
Visas šias rizikas nepriklausomi tiekėjai lyg buvo įvertinę ir susitaikę. Pati saulės elektrinių politika taip pat žadėjo sklandesnį perėjimą prie rinkos sąlygų. Nuo šių metų juridiniai saulės elektrinių savininkai net metering sistemos rinktis nebegali, jiems taikoma net billing sistema, kai perteklinė elektra superkama biržos kaina, o kai elektros trūksta gaminantis vartotojas irgi ją perka už sutartą kainą.
Parama elektros energijos akumuliatoriams įsigyti, bent teoriškai, turėtų pervilioti dalį net metering klientų į net billing gretas, nes turint energijos kaupiklį galima pigią dieninę energiją pasaugoti ir atiduoti naktį, kai ji brangi.
Tačiau prievolė atsisveikinti su milijonais eurų, kuriuos reikia sumokėti saulės elektrinių savininkams už sukauptą elektros energiją, regis, buvo smūgis žemiau juostos. Dar gerokai prieš kovo 31-ąją dalis nepriklausomų tiekėjų stengėsi atsikratyti saulės elektrinių savininkų ir nepratęsė su jais sutarčių, o tai sukėlė energetikos ūkio prievaizdų – Energetikos ministerijos ir Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos (VERT) – pyktį ir grūmojimus baudomis dėl diskriminacijos.
Dabar per visus tiekėjus nusirito sutarčių sąlygų keitimo banga, kompensacijų dydžius numatant nuo 1 ct/kWh iki jos dydį apskaičiuojant tik pagal vasaros dienos meto kainą, kai ji vis dažniau būna net minusinė. Energetikos ministerija ir VERT šįsyk reaguoja santūriau, baksnoja į Civilinį kodeksą, kuris reglamentuoja ūkio subjektų sutartis, ir tik neoficialiai užsimena, kad po keliolika milijonų pelno uždirbantys nepriklausomi elektros tiekėjai galėtų dėl kelių milijonų tiek bangų nekelti.
Bet regis, tos bangos kils vis didesnės, nes sistema nauja, nenumatytų aplinkybių daugės, o valstybės planuose – 100.000 saulės elektrinių bei jų generuojamą 1 MW galią padidinti dar bent tris kartus, tad ir našta nepriklausomiems tiekėjams trigubės. Dar atrodo, kad visi tie planai yra kurti nedalyvaujant nepriklausomiems tiekėjams.
VŽ manymu, norint audrą nuraminti, energetikos politiką formuojančioms institucijoms reiktų nelaukiant rinkimų susėsti su ją praktiškai įgyvendinančiais nepriklausomais tiekėjais, suderinti interesus ir aptarti, kaip žaliosios energetikos vystymas atrodys toliau. Ir tai kartoti bent kas pusmetį.
Klausimų daug. Energiją gaminančio verslo perėjimas prie net billing sistemos lyg ir aiškus, o kas ir kada laukia sparčiai augančių buitinių gaminančių vartotojų gretų – nežinia. Dalis jų, regis, jau patikėjo, kad nemokamų saldainių bus tiek daug, kad pradėjo statyti ir atidaryti saldainių parduotuves.
O į scena dar net neišėjo Valstybinė mokesčių inspekcija, kuri įvertinusi, kad po darbo į namus įmonės automobiliu grįžtantis vadybininkas patiria naudą, už kurią privalo susimokėti, kol kas tik stebi situaciją ir žymisi bloknotuose, kas ir kokią naudą gauna iš kol kas nemokamai pirmyn atgal laidais tekančios elektros, kaip kokias pajamas reikia vertinti ką tik gautą uždarbį už pagamintą elektros energiją?
