Paniekintas Vilnius
Nors rinkodaros kampanijos „Expectations vs Reality“ (angl. lūkesčiai vs. realybė) reklamos kūrėjai sako, kad klipas meta iššūkį įsisenėjusiems stereotipams ne tik apie Vilnių, bet ir apie visą Rytų Europos regioną, jį pažiūrėjusieji bene vienbalsiai teigia priešingai.
Klipe ilgokai rodomi neva nežinia kokių laikų Vilniaus vaizdai, kurie išties sukrečia: dūlančios lūšnos, medinis tualetas-būdelė miesto vidury, visuomenės atmatos, marozai, sovietinių valgyklų meniu bei „kultūra“ ir kt. Ir jau pačioje klipo pabaigoje spalvotais vaizdais iššoka raudonieji Vilniaus stogai, daugiaaukščiai pastatai dešiniajame Neries krante, šaltibarščiai, oro balionai etc.
Pirmiausia tenka abejoti, ar visi tą klipą pažiūrės iki galo, – gali užtekti ir pradinio suvaidinto sovietinės skylės siaubo. Ir atitinkamos reakcijos. Ar to ir siekė „kūrėjai“?
Pasakyti, kad vaizdai – perlenkti ar sutirštinti, reiškia nepasakyti nieko. Ir sunku net įsivaizduoti, kieno galvose dabar, XXI a. trečiajame dešimtmetyje, galėtų gyventi tokie stereotipai. Tiesa, „kūrėjai“ aiškina: reklama „skirta Vilniaus tikslinėms atvykstamojo turizmo užsienio rinkoms – Didžiajai Britanijai ir Vokietijai“.
Tikrai tikrai – ne laukinių džiunglių gyventojams, o būtent britams ir vokiečiams.
Britams ir vokiečiams! Ir vienų, ir kitų Vilniuje pilna. Ir jau seniai.
Vilnius – mažai žinomas? Taip, galbūt norėtųsi dar daugiau turistų (kaip ir norėtųsi, kad nebūtume pafrontės zonoje), dar daugiau žinomumo, tačiau tikrai nesame verti tokio šalies sostinę, jos gyventojų kultūrą žeminančių „kūrinių“.
Į Vilnių koncertuoti atvyksta pasaulinio garso muzikos žvaigždės, rašytojai, sportininkai, čia vyksta solidžios tarptautinės konferencijos, įvairūs čempionatai ir kt. Vien mūsų sostinėje vykęs NATO viršūnių susitikimas per kelias dienas išgarsino Vilnių keleriopai daugiau nei visos vietinių „garsintojų“ pastangos.
Dabar šie imasi mykti esą 20% Jungtinės Karalystės ir Vokietijos gyventojų Lietuvą asocijuoja su Rusija, Rytų Europa, jie mano, kad tai „skurdi, nežinoma šalis“.
Natūralus tuomet kyla klausimas: kodėl mums aktualus tas segmentas, kad mes į jį investuotajame?
Kitas klausimas, ar tie stereotipai, kurie yra istoriškai suprantami mums, yra suprantami tikslinei auditorijai, retoriškai klausia Raminta Rimkienė, agentūros „Fabula Rud Pedersen Group“ direktorė.
„Labiau atbaidyti nuo atvykimo į Lietuvą turbūt galima uždarius Vilniaus oro uostą. Gal čia infiltruotų kremliaus agentų darbas, siekiančių atbaidyti bet ką nuo apsilankymo Vilniuje. Tai akivaizdus kenkimas šaliai. Tai – ne stereotipų pamynimas, o noras išjuokti Lietuvą“, – baisisi VŽ kalbintas su užsienio turistais dirbantis šio sektoriaus atstovas.
„Neatsimenu, kada pastarąjį kartą esu matęs labiau pro šalį pjaunančią reklamą. Tai, kas bandoma pasakyti, ir kaip netašytai, primityviai, klišiškai tai padaroma, yra priblošku. Neprašę gauname nepakenčiamai nejaukų video, kuris pradžioje pristato pseudoboratišką Vilniaus įsivaizdavimą ir jį bando paneigti „stokinių“ kadrų mišraine, kuri verčia rausti ir raustis po žeme iš svetimos gėdos. Čia Vilnius, už kurį kovojome? Kurio ikitrisdešimtmečiai gyventojai yra laimingiausi iš visų pasaulyje („World Happiness Index tyrimas“)?“ – klausia Tomas Ramanauskas, reklamos agentūros „New!“ vienas įkūrėjų, reklamos specialistas, šią sostinės reklamą apibūdinantis vienu žodžiu – košmaras.
Tokių minėtos Vilniaus „reklamos“ vertinimų ir klausimų kilo gausybė.
„Ji nėra šokiruojanti, ji nusikalstama rinkodaros atžvilgiu. Ir aš nehiperbolizuoju nė trupučio. Taip nutiko todėl, kad Vilnius daug metų neturi jokios strategijos, neturi profesionalų („Go Vilnius“, kas jūs tokie?), kurie suvoktų, kas ta strategija yra. Karalius nuogas, mes kartais atsiliekame nuo Talino, Rygos“, – rašo vienas VŽ skaitytojų.
Norisi visiems šio „kūrinio“ idėjos įkvėpėjams, gamintojams ir, svarbiausia – užsakovams sušukti: atsipeikėkite, tokių vaizdų, kuriuos manote esant stereotipus, vilniečiai nematė jau gal kokių 30 metų.
Juolab jų nematė ir užsieniečiai. Ar sovietų laikais į Lietuvą plūdo turistai iš užsienio? Nebūtų pavykę, net jei ir būtų norėję, – juk sovietai buvo atitvėrę mus nuo pasaulio geležine uždanga.
Tad kas tada, prieš kokius 35–40 metų, išskyrus pačius vilniečius, galėjo čia matyti vadinamuosius „spekuliantus“, kurie atlenkę švarkus rodė deficitines prekes. Tuos artistus ar saviveiklininkus, kuriuos taip „išmaniai“ dabar nufilmavo klipo kūrėjai.
„Gal klipas ir sulauks nemažai peržiūrų, bet bijau, kad patiks jis labiausiai tiems „užsieniečiams“, kurie taip skambiai Vilniaus centrą įgarsina rusų kalba“, – feisbuke rašo Dalius Misiūnas, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius.
Būtent „peržiūrų gausa“ džiaugiasi „Go Vilnius“. Agentūros vadovė Dovilė Aleksandravičienė, atsakydama į kritiką, pabrėžia, kad rinkodaros kampanijos sėkmė matuojama pasiektais tikslais, kuriuos vertinti kol kas per anksti, nes kampanija startuos balandžio 8 d.
„Tačiau pozityvių rezultatų jau matome: per pirmąją parą vaizdo klipas įvairiose socialinių tinklų platformose sulaukė daugiau nei 400.000 peržiūrų. Matome pozityvias užsieniečių reakcijas, o jie ir yra mūsų tikslinė auditorija“, – kalba D. Aleksandravičienė.
Pozityvu bus, kai po klipo Vilnius lūš nuo britų ir vokiečių (tų 20%) antplūdžio. Kol kas atrodo, kad esame įklampinti į kažkokių kliedesių marmalą. Ir vėl neapleidžia svetimos gėdos jausmas.
Galime supažindinti su autoriais: reklamos idėją sukūrė kūrybinė agentūra „BM Boutique,“ vaizdo klipą – gamybos agentūra „Dansu“, režisierius Simonas Aškelavičius.
Anronio Bechtle, „BM Boutique“ įkūrėjas, kūrybos vadovas (iš Peru persikėlęs į Vilnių), sulaukęs kritikos pliūpsnių ir penktadienį pareiškęs, kad didžiuojasi šia reklamos kampanija, kuri „parodė jau puikius rezultatus tikslinėse rinkose“, porino: „Čia prasideda vienas iš daugelio pokalbių, kurie būtini, kad užgydytume žaizdas ir pradėtume šviežiomis akimis žvelgti į ateitį.“
Apie kokias žaizdas kalba šis peruietis ir kam kalba: užsieniečiams ar jau gerokai subrendusiam jaunimui, kurie gimė nepriklausomoje Lietuvoje? Iš kur tas pasenęs klišinis suvokimas? Galbūt tai kultūrų skirtumų klausimas?
VERSLO TRIBŪNA
Rimas Bakanauskas vedamas didelio užsispyrimo ir ryžto dirbti nesamdomą darbą įkūrė UAB „Stikmeta“ 2005 m. rugpjūčio 30 d. Simboliškai – 2 dienos po savo paties gimtadienio. Įmonė, pradėjusi veiklą nuo berėmio stiklo konstrukcijų projektavimo, gamybos bei montavimo, per 20 m. patyrė ir iššūkių, ir labai gerų laikų. Šiandien vedama darnaus šeimyninio kolektyvo gali didžiuotis savo gaminiais, džiaugtis patikimais partneriais ir drąsiai planuoti naujas perspektyvas bei investicijas.
„Savo žadėtus planus ir įsipareigojimus įvykdėme – liepą visą mėnesį dirbusių darbuotojų atlyginimų mediana pasiekė ir net viršijo simbolinius 2.000 Eur – buvo 2.097 Eur. Visą ir ne visą mėnesį dirbusiųjų atlyginimai taip pat perkopė šią ribą – buvo per 2.012 Eur“, – džiaugsmo įgyvendintais pažadais neslepia Dainius Dundulis, 160 parduotuvių Lietuvoje turinčios UAB „Norfos mažmena“ valdybos pirmininkas ir gamybos bei logistikos UAB „Rivona“ generalinis direktorius. Anot jo, kitiems didiesiems mažmeninės prekybos tinklams dabar teks dar labiau pasitempti dėl darbuotojų įvertinimo.
OWEXX siūlo didžiausią Lietuvoje reklamos plotų pasiūlą – tai efektyviai ir tikslinę auditoriją pasiekiančiai reklamos kampanijai reikalingos priemonės vienoje vietoje. Viena iš daugelio OWEXX siūlomų reklamos medijų – reklaminiai stendai, įrengti matomose miestų ir pagrindinių kelių vietose, tampantys drobe įsimintinai ir kokybiškai reklamos žinutei.
Seime vėl pasirodžius iniciatyvoms plėsti užstato sistemą, į ją įtraukiant alkoholinių gėrimų ir konservuotų maisto produktų pakuotes, ekspertai perspėja: tai gali sugriauti sėkmingai veikiančią dabartinę pakuočių atliekų tvarkymo sistemą, pabranginti prekes ir sukelti kitų nepatogumų vartotojams. Be to, tai nebūtinai atneštų laukiamą efektą – didesnį stiklo pakuočių surinkimą bei švaresnę aplinką.
Vilnius, vienas gražiausių Europos miestų, tikrai nenusipelnė tokio paniekinimo.
Bet pagrindinį klausimą vis dėlto tenka skirti agentūrai „Go Vilnius“, užsakiusiai ir, svarbiausia – priėmusiai ir platinančiai tokį „šedevrą“. Tokią profanaciją.
Klausimas kyla ir dėl agentūros „specialistų“ kompetencijos.
Nesiseka Lietuvai, kai į jos garsinimo darbus įsisuka panašūs „profesionalai“. Per kelis dešimtmečius ko tik neregėjome... Buvo įsiplieskęs skandalas dėl ne Lietuvoje darytų iliustracijų, kurios panaudotos mūsų šaliai reklamuoti su šūkiu „Lithuania. Real is beautiful“, dar turėjome prekių ženklo konkursą – laimėjo ženklas, it dvynys panašus į Kanados Londono miesto naudojamą ženklą. Teko atsisakyti. Bet pinigai sumokėti. Kūrėme naują.
Ne ką mažiau dosni 2009 m. buvo Lietuvos ekonominės plėtros agentūra, už dar nesukurtą šalies ekonominio įvaizdžio strategiją įvaizdžio kūrėjui Wally Olinsui atseikėjusi pusę milijono litų – už katę maiše. Tais pačiais metais Valstybės kontrolė, atlikusi auditą dėl Lietuvos įvaizdžio formavimo, konstatavo: per 4 metus vėjais buvo paleista apie 63 mln. Lt (daugiau nei 18 mln. Eur).
„Lietuva – drąsi šalis“: prisimenate dar vieną tokį kūrybos „perliuką“, sudėliotą iš kelių spalvų kubelių, siekiant taip pristatyti šalį pasauliui?
Atrodo, kad drąsiausi iki šiol yra valstybės pinigus be atsakomybės taškantys valdininkai. Užsakomos ir kuriamos reklamos kampanijos, vizijos, studijos, klipai, o drąsos užsukti šiam čiaupui, iš kurio sruvena pinigai abejotinos vertės „kūriniams“, vis dar nepakanka. Nes, panašu, kad niekas už nieką neatsako.
Beje, už tokį paskvilį – minėtą iš koto verčiantį klipą apie Vilnių kartu kažkokiais reklamos „skydeliais“ beigi „maketais“„Go Vilnius“ sumokėjo 81.000 Eur.
Daug tai ar menkniekis už reklamą? Jei prie pastarojo žodžio pridėsime priešdėlį „anti“, tai vieši pinigai ne tik iššvaistyti – padaryta brangi reputacine prasme meškos paslauga.
REKOMENDUOJAME
