Praeitis, sugrįžtanti į ateitį: senieji vynuogynai Pompėjuose

Pompėjų archeologinio parko vynuogynuose. Beatričės Laurinavičienės nuotr.

„Atėjo laikas pažvelgti atgal, kad galėtume kurti ateitį“, – sakė vienas iš Senųjų vynmedžių konferencijos, rudenį vykusios Pompėjų archeologinio parko pašonėje, dalyvių. Joje ne sykį pakartota, kad Italijos senosios vyndarystės paveldas yra ne vien praeities reliktas, bet greičiau – autentiškas strateginis turtas, tiesiantis kelią į šiuolaikinę pasaulinę rinką.

Atsukus laiką kelis mėnesius atgal, į ankstyvą rudenį Italijoje, Neapolio pašonėje, Pompėjų archeologiniame parke vykusią Senųjų vynmedžių konferenciją (Old Vine conference), pirmiausiai iš atminties išplaukia tarp atkasto ir restauruojamo miesto namų augantys vynuogynai, ribojami iš akmens sumūrytų stačiakampių ir kvadratų.

Iki lemtingo Vezuvijaus išsiveržimo 79 m. e. m. (jų būta ir anksčiau, bet ne tokių pražūtingų) Pompėjai buvo gyvybingas aiškaus išplanavimo antikinis miestas su forumu, amfiteatru, daugybe namų, pirtimis, viešbučiais, užeigomis, amatininkų dirbtuvėmis. Žinoma, su vynuogynais vyninėmis bei užeigomis. Apie vyno pritaikymo praktikoje būdus galima beveik neklystant spėti iš išlikusios sienų tapybos įvairios paskirties Pompėjų statiniuose – freskose vaizduojamas ir vyno bei vyndarystės globėjas Bakchas, ir jį lydinčios mitologinės bakchantės, ir lyromis grojantys, vyną geriantys satyrai.