E. Norkūnas. Kodėl susimauname su reformomis

Pamėginkime prisiminti, kiek reformų turėjo savo veidą, kuris galėjo sklandžiai ir aiškiai paaiškinti kiekvieną jos niuansą bei buvo pasiruošęs guldyti galvą? Man tas sunkiai sekasi. Ryškiausia, ką pats pamenu, – Algirdo Butkevičiaus naujas Darbo kodeksas. Tiesa, kainavęs jam rinkimus.

Pastarasis pavyzdys rodo, kad sėkmingai reformai būtinas atributas yra lyderis – kam asmeniškai skaudės. Tada būtina komanda, suinteresuotų grupių įtraukimas, esamos situacijos ir problematikos supratimas bei aiški vizija.

Atėjus naujai valdžiai, politikos grupėms duodama užduotis inicijuoti naują pokytį. Žemiau aprašiau daugumos tokių reformų stadijas (tai nėra mūsų šalies išskirtinumas, viešasis sektorius taip veikia absoliučioje daugumoje pasaulio valstybių).

Problemų supratimas

Kuo uždaresnė įmonė, tuo stipriau pagražėja informacija, atkeliaujanti iki aukščiausių vadovų. O viešasis sektorius atvirume tikrai nelyderiauja. 

Niekas nemėgsta probleminių vietų, už jas reikia aiškintis, tad apie jas ir stengiamasi mažiau šnekėti, nebent kažkur pūlinys sprogsta. O nematant pilno vaizdo labai sunku sudėlioti teisingus žingsnius. 

Dėl to dažnai gali būti duodami nurodymai, kurių realybėje bus neįmanoma įgyvendinti. Lygiai taip pat neįgyvendinamos užduotys gali būti duodamos, jei politinėje vadovybėje nėra didelių vadybinių gebėjimų. Tad dažna reforma jau startuoja su rimtomis problemomis.

Geras pavyzdys yra „Matuko reforma“ – niekas nesiaiškino, kad vaiko teisių institucija neturi nei žmonių, nei priemonių, nei kompetencijų – davė nurodymą, ką turi padaryti, ir taškas. O po to stebėjomės, kad joks pokytis praktiškai neįvyko.

Esama situacija

Viešajame sektoriuje galime rasti tikrai kietų specialistų, bet jų nėra daug. Taip pat galime rasti „minusinių“ kolegų – visi projektai pajuda tik jiems atostogaujant. Atleisti jų negalime, nes dažniausiai jie puikiai žino teisės aktus, kas jiems priklauso, būna įsitaisę profsąjungų valdybose ir yra praktiškai neliečiami. Bet dauguma žmonių – paprasti specialistai be didelių ambicijų, dirbantys taip, kad nebūtų prie ko teisiškai prikibti.

Visas veiklas kuruoja valdininkai, esantys politikos grupėse (politikos grupė yra atsakinga už konkrečios mūsų valstybės srities teisinį reglamentavimą, pvz., sveikatą, miškus, viešąjį valdymą, kelius ir t. t.).

Dirbama daugiausia prie gaisrų gesinimo – kas labiau šaukia, to problema ir sprendžiama. Kadangi veikiama savo siaurų atsakomybių ribose, nežinant kitų savo politikos grupės kuruojamo sektoriaus vietų, dažnai kažką pataisius nugriaunama kitoje vietoje. 

Tada kiti taiso, kas pas juos nugriuvo, nugriaudami dar kitose vietose. Išeina praktiškai amžinasis variklis. Pamėginkite politikos grupės vadovo paklausti, kokia jo vizija savo kuruojamai sričiai, – realu, kad išmušite jį iš vėžių (gerbiu tuos, kas atsakytų).

Jei ateisite į politikos grupę su mintimi pakelti šapelį nuo žemės, jums pradės pasakoti, kad su tuo susijęs didesnis šapelis, o su juo – dar didesnis, kol pamatysite, kad nuo žemės reikia ne šapelį, bet didžiulį rąstą kelti. Ir tada kils klausimas, ar tikrai to norite. Taip yra, nes turime daug sisteminių problemų, taip pat teisės aktai dažnai rašomi kaip spageti kodas programavime. Kai po to jau sunku atsekti, kas ir su kuo susiję.

Tokios būsenos viešasis sektorius gali užtikrinti esamą palaikymą to, ką turime, bet ne daugiau. Naujos krypties tokia komanda neužduos. Nei laiko, nei ambicijų nėra, visi perkrauti darbu – viskas dega, visi šaukia, politinė komanda dar formuoja ir savo užduotis. 

Nauja kryptis taip pat reiškia ir atsakomybės prisiėmimą – kodėl būtent toks variantas pasirinktas, kas nusprendė, kad tai geriausia, kas už tai atsakys, jei kažkas bus blogai (o blogai bus). Pagrindinis darbas orientuotas ne į pokytį, bet į atsakomybių išplovimą (nes blogai bus). Tokioje aplinkoje gimęs pokytis jau dažniausiai būna be didesnių ambicijų.

Derinimas viduje

Pradžioje vyksta derinimai su teisininkais. Niekas neskuba, nes pilna kitų darbų. 

Taip pat didesni pokyčiai liečia daugiau nei vieną instituciją, kažkas gauna daugiau atsakomybių, pas kažką jos keičiasi. 

Noro pokyčiui per daug nebūna. Niekas neskuba, tad ir derinimo terminai vėl išsitęsia. Dokumentas vaikšto pirmyn atgal, atsakomybės toliau plaunamos.

Derinimas su visuomene

Paruošus teisės aktus, prasideda derinimas su visuomene. Tada ir kyla didžiausias triukšmas, nes visuomenei būna pažadėta viena, o realybėje ji mato kita. 

Tai vadinu negyvo triušio fokusu – kai magas tiek ilgai ruošiasi, kad, ištraukus triušį iš skrybėlės, jis jau būna negyvas. Triušis yra, skrybėlė yra, magas yra, bet, va, minia pasibaisėjusi. 

Natūralu, kad teisės aktų projektams pradedamos teikti pastabos ir pasiūlymai. Tačiau ką reiškia valdininkui priimti interesų grupių siūlymus? Kad padarė kažką negerai, nes tobulo darbo nereikia koreguoti. O valdininkai turi dirbti tobulai. 

Taip pat, priėmus siūlymus, atrodys, kad proteguoji kurias nors verslo grupes. Todėl paprasčiausia yra tiesiog atmesti daugumą siūlymų, net jei jie ir logiški. Visuomenė šėlsta, o teisės aktas važiuoja toliau.

Priėmimas Seime

Teisės aktui atėjus į Seimą, prasideda jo svarstymas ir nauji pasiūlymai jo pakeitimams. Kokybė dažniausiai jau būna tokia, kad ne tik kad nėra jokio lyderio, kuris jį vestų pirmyn, bet visi jo dalyviai neigia, jog yra bent kažkiek prisidėję. 

Našlaitis klajoja toliau, yra draskomas, mėtomas, kol ateina į priėmimo stadiją. Ir tada dažnai geriausias variantas būna tiesiog jį atmesti ir pamiršti. Arba įsigaliojimo datą nukelti toli į priekį, kad tai jau būtų kitos vyriausybės problema (per rinkimus tada galima girtis ta reforma, nes niekas dar nesupranta, kokios kokybės ji bus).

Taigi, turime, kaip nereiktų daryti, bet darome. Bet ar galima būtų padaryti geriau?

Pasapnuokim, kaip galėtų būti

Atėjusi Vyriausybė identifikuoja svarbiausias reformas ir pirmiausia, nuo ko pradeda, – komandų subūrimo. Žmonių, dirbusių su tokio lygio projektais ir galinčių įgyvendinti tokius pokyčius. Realu, kad jie bus iš privataus sektoriaus ir dažnai nežinos viešojo sektoriaus veikimo niuansų, todėl turi susiburti vidines komandas iš politikos grupių ir institucijų, kurias tai lies, žmonių, kurie turi supratimą, kaip veikia tos srities teisės aktai. 

Nauji žmonės užduoda ambiciją ir kryptį, esami žmonės – know-how. Politinė vadovybė visiems dalyviams nuima darbo krūvius ir leidžia susikoncentruoti į tą vienintelį tikslą. Jei kažkas šalia nebus užgesinta, nieko tokio – ne pirmas gaisras valstybėje.

Tarp institucijų derinimas vyksta fast-line principu, nes prieš tai visų institucijų vadovai buvo sukviesti, jiems paaiškinta užduotis, jos prasmė, tikslai ir paprašyta paskirti konkretų atsakingą asmenį iš institucijos šiam projektui ir jam suteikti maksimalų prioritetą. Rengiami kas savaitiniai susitikimai, vadovas žiūri, kaip galėtų padėti.

Visuomenė įtraukiama nuo pat pradžių, identifikuojami žmonės ir asociacijos, galinčios labiausiai prisidėti, su jais vyksta derinimas kiekviename žingsnyje, kalibravimas galimų sprendimų. Reikia suprasti, kad verslas dažnai turės interesų konfliktą, todėl komanda turi veikti kaip mediatorius, išsirenkantis geriausias vietas iš verslo siūlymų, tačiau visada atstovaujantis visuomenės interesui, todėl kai kur užbrėžiantis ribas(pvz., e. balsavimas bendrijose yra gera idėja, tačiau negalima nepalikti alternatyvų, nes turime nemažai senjorų).

Paraleliai žiniasklaidoje nuolat šmėžuoja straipsniai apie ateinantį pokytį, aiškinami sprendimai, dėliojami už jų esantys argumentai, nuolat matomas reformos veidas – žmogus, kuris neša šio pokyčio atsakomybę.

Kai teisės aktas atiduodamas derinimui visuomenei, tai tebūna nominali procedūra, nes visi jau viską žino. Jam pasiekus Seimą, projekto vadovas kontroliuoja jo kiekvieną žingsnį, rengia asmeninius susitikimus su oponentais. Vykstant balsavimui Seime, jo rezultatai jau daugiau žinomi iš anksto.

Galim gyventi ir taip, ir kitaip. Realybėje šie du darbo būdai ir skiria turtingas valstybes nuo mažiau turtingų. Šis pokytis ir sudėtingas, ir nesudėtingas tuo pačiu metu – priklauso, kaip pažiūrėsi. Galiu tik pasidžiaugti, kad tokį pokytį šiuo metu jau bandome viename projekte. O pats asmeniškai tikrai labai noriu matyti mūsų šalį einant veržlesniu keliu ir didesniais tempais – to ir palinkėsiu mūsų šaliai.

Komentaro autorius – Eimantas Norkūnas, Vyriausybės Valdysenos departamento vadovas